Pietų Korėjos apžvalgininkai teigia, kad Šiaurės Korėjos kaimas Kijong-dong yra ne kas kita, kaip netikras miestelis, pastatytas propagandos sklaidai. Manoma, kad pastatai yra tušti, o langai – nudažyti.

Kijŏng-dong yra tariamas kaimas Šiaurės Korėjoje (oficialiai vadinama Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika). Jis yra Korėjos demilitarizuotos zonos (DMZ) šiaurinėje pusėje. Šiaurės Korėjoje taip pat žinomas kaip „Taikos kaimas“, bet Pietų Korėjoje ir Vakarų žiniasklaidoje plačiai vadinamas „Propagandos kaimu“.

Kijŏng-dong yra vienas iš dviejų kaimų, kuriems leista likti 4 kilometrų pločio DMZ, įsteigtoje pagal 1953 m. paliaubas, kurios sustabdė Korėjos karą (formaliai karas tebevyksta, nes taikos sutartis taip ir nepasirašyta); kitas yra Pietų Korėjos kaimas Daeseong- dongas, esantis už 2,22 kilometro nuo Kijong-dong.

Apgaulinga ir tyli ramybė

Po trejus metus trukusio kruvino konflikto, per kurį žuvo trys milijonai žmonių, dvi kaimyninės šalys – Šiaurės ir Pietų Korėjos – 1953 m. sudarė paliaubas, sutikdamos nutraukti visus Korėjos karo veiksmus, bet taip ir nesutarė dėl taikos. Todėl siena tarp dviejų šalių vis dar yra vienas stipriausiai ginkluotų regionų pasaulyje, aptvertas spygliuotos vielos tvoromis ir nusėtas sausumos minų bei apsuptas šimtų tūkstančių karių.

Pasirašant paliaubas, buvo sukurta 4 kilometrų buferinės zonos juosta, vadinama DMZ arba Korėjos demilitarizuota zona, nutįsusi išilgai visos 250 kilometrų ilgio sienos, skiriančios dvi šalis.

Abi šalys iš DMZ turėjo evakuoti visas civilių gyvenvietes, išskyrus po vieną, kurią kiekvienai šaliai buvo leista pasilikti esamą arba pastatyti naują. Šie vieninteliai forpostai, apsimetantys paprastais kaimais, buvo pastatyti propagandai, siekiant išaukštinti kiekvienos pusės pranašesnį gyvenimo būdą. Gyvenvietės stovi tiesiai viena priešais kitą.

Pietų Korėjos pusė

Pietų Korėjos pusėje yra Daeseong-dong arba „Laisvės kaimas“, kuriame gyvena apie 226 gyventojai. Šie žmonės buvo arba pirmieji šio regiono gyventojai prieš prasidedant Korėjos karui, arba yra jų palikuonys. Niekam kitam neleidžiama likti Daeseong-dong arba patekti į jį.

Daeseong-dong yra kaimas Pietų Korėjoje, netoli Šiaurės Korėjos sienos. Jis yra Korėjos demilitarizuotoje zonoje (DMZ). Kaimas yra maždaug 1,6 kilometro į pietus nuo Negrįžtamumo tilto ir 12 km nuo Kesongo miesto Šiaurės Korėjoje.

Nepaisant pavadinimo, čia yra mažai laisvės – gyventojai turi nešiotis specialius asmens tapatybės dokumentus ir kiekvieną kartą įeidami ar išeidami iš kaimo turi praeiti daugybę kontrolės punktų. Jie visi turi būti namuose iki saulėlydžio, o kiekvieną vakarą, tarp 19-20 val. vyksta gyventojų skaičiavimas, siekiant išvengti nepageidaujamų įsibrovėlių, kurie gali prasmukti iš Šiaurės Korėjos.

Pasak „LA Times“, šie įsibrovėliai iš šiaurės kartais bando pagrobti kaimo gyventojus ir vėliau tvirtina, kad jie neva perbėgo į Šiaurės Korėją.

Gyventojams apribota apsigyvenimo ir persikėlimo laisvė, todėl jie turi gyventi kaime mažiausiai 8 mėnesius (240 dienų) per metus, kad išlaikytų savo, kaip gyventojo, statusą. Kalbant apie pašalinius žmones, į kaimą įleidžiamas tik vyras, vedęs besūnės šeimos dukterį ir tapęs žentu , ir moteris, ištekėjusi už kaimo vyro. Gyventojai vyrai gali toliau gyventi kaime, net jei susituokia su pašaliniu asmeniu, tačiau moterys nebegali gyventi kaime, jei išteka už pašalinio asmens – tam padaryta vengiant piktnaudžiavimo neatlikti karinės tarnybos.

Žurnalistams taip pat leidžiama apsilankyti tik tris ar keturis kartus per metus, įskaitant Daeseong-dong pagrindinės mokyklos baigimo ceremoniją.

Nors Daeseong-dong kaimo gyventojai gyvena karo šešėlyje, jie naudojasi tam tikrais unikaliais privalumais. Gyventojai, kurie visi yra ūkininkai, turi didelius žemės lopinėlius ūkininkavimui ir gauna didžiausias namų ūkio pajamas šalyje.

Jie turi tokias pat teises balsuoti ir įgyti išsilavinimą, tačiau yra atleisti nuo provincijos mokesčių ir tarnybos kariuomenėje. Kaimo pradinė mokykla sulaukia papildomo vyriausybės dėmesio kaip propagandos dalis, o specialus jos finansavimas leidžia mokyklai įsigyti įrangą ir patalpas, kurių nėra jokioje kitoje šalies mokykloje.

Šiaurės Korėjos pusė

Šiaurės Korėjos pusėje, tiesiai preišais pietiečių Daeseong-dong, stovi Kijong-dong arba „Taikos kaimas". Iš tolo jis atrodo pakankamai moderniai su ryškiai nudažytais daugiaaukščiais ir mažaaukščiais pastatais, kurie sukuria miesto panoramos siluetą. Sutemus butuose šviečia elektros lemputės, o tai buvo kažkas negirdėto šeštajame dešimtmetyje šiaurėje ar pietuose.

Kijong-dong iš tolo atrodo kaip tipiškas kaimas su vandens bokštu, elektros laidais, švariomis gatvėmis ir ryškiomis šviesomis pastatų languose. Tačiau atidžiau pažvelgus į „Taikos kaimą“ paaiškėja, kad jame nėra nė vieno gyventojo – ir niekada nebuvo.

Visa tai yra didelė apgaulė. Daeseong-dong yra kaimas vaiduoklis. Ten niekas negyvena. Pastatai iš tikrųjų yra betoniniai apvalkalai, kuriuose nėra vidaus išplanavimo. Elektrinės lempos veikia automatiniu laikmačiu, o tuščiame kaime matomi tik techninės priežiūros darbuotojai, šluojantys gatves, kad sukurtų veiklos ir gyvybės kaime iliuziją.

Žinoma, aukščiausiasis lyderis Kim Jong-unas ir jo vyriausybė visa tai neigia. Jie sako, kad tai ūkininkų kaimas, kuriame gyvena daugiau nei 200 vietinių šeimų. Kaime yra vaikų globos centras, vaikų darželis, pradinė mokykla, vidurinė mokykla, ligoninė.

Ekspertai mano, kad „Taikos kaimas“, dar vadinamas „Propagandos kaimu“, yra tik vienas iš daugelio netikrų Šiaurės Korėjos miestų.

Nuo viso pasaulio izoliuota Šiaurės Korėja garsėja išgalvotu gerovės ir ekonominės sėkmės įvaizdžiu. Naudodama šį „dūmų uždangos ir veidrodžių“ metodą, Šiaurės Korėjos vyriausybė sukūrė Kijong-dong, kad apgautų Pietų Korėjos gyventojus, kad jie patikėtų, jog šiauriečiai gyvena prabangiai.

Tęsinys kitame puslapyje:

Iki šiol Šiaurės Korėja teigia, kad šis miestas-vaiduoklis yra pilnas gyvybės, tačiau atidžiau pažvelgus paaiškėja, kad jis labiau panašus į apleistą Holivudo filmavimo aikštelę, o ne į kaimą.

Kaime yra daug ryškiai nudažytų, betoninių daugiaaukščių pastatų ir butų, iš kurių daugelis, matyt, prijungti prie elektros laidų. Miestas buvo orientuotas taip, kad ryškiai mėlyni stogai ir balti pastatų šonai šalia masyvios Šiaurės Korėjos vėliavos būtų ryškiausi bruožai žiūrint iš už sienos.

Tačiau patikrinus kaimą šiuolaikiniais teleskopiniais lęšiais, buvo padaryta išvada, kad pastatai yra betoniniai apvalkalai, kuriuose trūksta langų stiklo ar net vidaus patalpų, pastatų apšvietimas įjungiamas ir išjungiamas nustatytu laiku, o tušti šaligatviai nušluojami prižiūrėtojų, siekaint išsaugoti veiklos iliuziją.

Šiaurės Korėja Kijong-dongo kaimą nuo nulio pastatė 1953 m., Korėjos karo pabaigoje. Kruvina kova šiaurę ir pietus kamavo trejus metus ir pasibaigė trijų milijonų žmonių mirtimi. Nors paliaubos baigė atvirus karo veiksmus, nė viena pusė oficialiai nesutiko sudaryti taikos.

Demilitarizuota zona, skirianti abi tautas, vis dar yra vienas nestabiliausių ir labiausiai ginkluotų regionų pasaulyje. Visas pasienis užminuotas sausumos minomis , o jis pats apsaugotas spygliuotos vielos tvoromis, forpostais ir šimtais tūkstančių karių.

Galų gale, atrodo, kad kaimas yra ne kas kita, kaip įrankis dviejų šalių „ego matavimo konkurse“. Ir tiesioginiai jų vėliavų stiebų dydžiai yra įrodymas.

Vėliavų stiebų karas

Devintajame dešimtmetyje Pietų Korėja Daeseong-donge pastatė 98 metrų aukščio vėliavos stiebą su 130 kg sveriančia Pietų Korėjos vėliava.

Šiaurės Korėja į tai atsakė pastatydama 160 metrų aukščio vėliavos stiebą su vėliava, kuri sveria iki 270 kg. Tuomet šis vėliavos stiebas buvo aukščiausias pasaulyje.

Šiuo metu jis ketvirtas aukščiausias vėliavos stiebas pasaulyje (aukščiausias šiuo metu yra Džedoje, Saudo Arabijoje ir siekia 171 m, o vėliava sveria įspūdingus 570 kg).

Pietiečiai Kijong-dong vadina „Propagandos kaimu“, nors šis terminas gali būti taikomas abiem. Dar visai neseniai abi pusės ginčijosi viena su kita propagandiniais garsais, sklindančiais per didžiulius garsiakalbius, sumontuotus ant pastatų ir nukreiptus į viena į kitą.

Iš pradžių Šiaurės Korėjos transliacijose buvo aukštinamos Šiaurės Korėjos dorybės, o nepatenkinti kareiviai ir valstiečiai ūkininkai buvo raginami eiti per sieną į tariamą Šiaurės Korėjos rojų. Kai tai nepadėjo, jie perėjo prie antivakarietiškų kalbų, komunistinių operų ir Šiaurės Korėjos karinių dainų, transliuojamų iki 20 valandų per parą.

Savo ruožtu Pietų Korėja erzino savo varžovus aukštais decibelais leisdama populiarių K-pop merginų grupių dainas. Šios transliacijos yra tokios garsios, kad dieną garsiakalbiai girdimi iki 10 km į Šiaurės Korėjos teritoriją, o naktį – iki 24 km.

„K-pop yra gana galinga propagandos priemonė“, – sako profesorius Roaldas Maliangkay, Australijos nacionalinio universiteto Korėjos instituto direktorius. „Joje Pietų Korėja vaizduojama kaip hipermoderni, turtinga tauta, kurioje gyvena tik aistringi ir patrauklūs žmonės.

„K-pop grupės dainos skamba nuotaikingai ir galingai, o pasirinktų dainų tekstai vaizduoja stipriai vieningą Pietų Korėjos frontą“, – rašė „The Outline“.

Be K-pop, Pietų Korėja taip pat transliuoja kultūrines programas ir žinias iš užsienio, kurias cenzūruoja Kim Jong-uno režimas, taip pat palankias diskusijas apie demokratiją, kapitalizmą ir gyvenimą Pietų Korėjoje bei komentarus apie korupciją ir netinkamą valdymą Šiaurėje. Šios laidos taip sugadino Kim Jong-uno nervus, kad jis pagrasino susprogdinti pietų korėjiečių garsiakalbius.

Garsiakalbiai buvo tai įjungti, tai vėl išjungti nuo septintojo dešimtmečio. 2004 m. abi šalys susitarė nutraukti transliacijas per garsiakalbius. Tačiau 2016 m., padidėjus įtampai dėl Šiaurės įvykdytų branduolinių bandymų, garsiakalbiai atnaujino veiklą. Likus kelioms savaitėms iki istorinio viršūnių susitikimo 2018 m. balandžio mėn., kuriame susitiko abiejų šalių lyderiai, garsiakalbiai vėl nutilo kaip geros valios gestas.

Komentarai ()