Ž. Martinaitis. Specialistų poreikio prognozės bemaž bevertės  (0)

Studijų rinkimasis – atsakingas žingsnis. Nuo jo priklauso, kokias klumpes teks avėti, gali būti, visą likusį gyvenimą. Gerai pagalvoti reikėtų ne tik apsibrėžiant savo prioritetus, bet ir įvertinant specialybės perspektyvas.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

„Bernardinai.lt“ kalbino Viešosios politikos ir vadybos instituto ekspertą analitiką Žilviną Martinaitį, kuris pasakojo, ką reikia žinoti prieš renkantis studijas.

Paklausius analitiko, galima daryti išvadą, jog studijų pobūdis daugeliu atvejų nėra svarbus. Norint rasti darbą po studijų, svarbiausia įgyti gebėjimų ir žinių. Tačiau norint tai pasiekti aukštosios mokyklos baigimo ir diplomo pakabinimo ant sienos nepakanka. Reikia padaryti kur kas daugiau.

Nustatyti specialistų poreikį neįmanoma

Švietimo ir mokslo ministerijoje (ŠMM), diskutuojant apie Specialistų kvalifikacijų žemėlapio pagal ūkio sektorius 2011–2016 m. rengimą, minėta, jog nustatant specialistų poreikį, remiamasi 2008 m. duomenimis. Jie surinkti dar prieš pasaulinę krizę, ilgainiui pasiekusią ir Lietuvą. Kaip vertinate tokią situaciją? Ar logiška kliautis kelerių metų senumo duomenimis? Ar studentams derėtų pasitikėti dabartinėmis prognozėmis?

Iki šiol atliktuose tyrimuose nebuvo siekiama pateikti prognozių, kurios būtų skirtos stojančiajam. Parengtos prognozės buvo daugiau skirtos valstybės priimamiems sprendimams tobulinti.

Kalbant apie šios srities tyrimus, vertėtų atskirti profesinį mokymą ir aukštąjį išsilavinimą.

Tikriausiai niekam ne paslaptis, jog šiuo metu profesinės mokyklos neturi geros techninės bazės, skundžiamasi, jog mokyklose mokoma dvidešimties metų ir senesne technika. Todėl daugelis profesinio mokymo prognozių buvo atliktos rengiantis investuoti į šias mokyklas. Norėta išsaiškinti, kokių sektorių specialistų reikės daugiausia, kokių įgūdžių ir žinių iš jų bus reikalaujama. Tyrimai atlikti vertinant valstybės perspektyvas ir potencialią investicijų naudą. Tikriausiai dėl to profesinių mokyklų rengiamų specialistų poreikio analizė neatliekama kasmet.

Kita vertus, unversitetai rengia plataus profilio specialistus, tad jiems specifinės prognozės ne tokios aktualios, nors ir šioje srityje buvo atlikta keletas tyrimų. Anksčiau ir Viešosios politikos ir vadybos institutas yra tyręs magistrantūros absolventų integraciją darbo rinkoje. Dabar – pristatėme naują studiją, skirtą universitetų absolventų integracijai darbo rinkoje.

Suprantama, kad įvairios prognozės yra labai populiarios viešojoje erdvėje. Tačiau prieš nerdami į prognozavimą turėtumėme bent jau aiškiai suvokti, kaip studijas jau baigusiems sekėsi integruotis darbo rinkoje. Telieka apgailestauti, kad tokios studijos nėra atliekamos sistemingai.

Kodėl?

Viena priežasčių ta, kad specialistų poreikio prognozės yra velniškai brangios ir sudėtingos metodologiškai.

Žvelgiant į ateitį, kokių specialistų Lietuvai reikės daugiausia, o kokių mažiau?

Klausimas, kiek specialistų reikia, yra netinkamas, nes į jį atsakymo nėra. Vargu, ar valstybė gali nuspręsti, kokių specialistų reikės. Mes galime apsimesti, kad prognozuojame, tačiau apgausime ne tik stojančiuosius, bet ir universitetus, kurie puls rengti tų specialybių profesionalus. Tai lemia kelios priežastys.

Pirma, universitetų absolventai įgyja bendro pobūdžio gebėjimus, kuriuos gali pritaikyti daugybėje sektorių, tad klausti, kiek reikės filosofų ar istorikų, mažų mažiausiai keista. Tokius specialistus darbo rinka noriai priima, ir jie greitai įdarbinami. Labiau specializuotos profesijos, tokios kaip odontologija ar medicina – kitame spektro gale, tad jų poreikį prognozuoti įmanoma.

Antra, Lietuvos ūkis dar jaunas ir kas devynis ar aštuonis metus jį krečia krizės. Jų metu metų ūkis keičia struktūrą, tad ir darbuotojų paklausa nuolat kinta: tiek tam tikruose sektoriuose reikalingų specialistų skaičius, tiek specialistams keliami reikalavimai.

Tarkime, 2007 m. šios krizės niekas neprognozavo. Tyrimai buvo parodę, jog bus paklausūs architektai, kad reikės daug statybininkų. Dabar jau žinome, kad tai – netiesa.

Mano nuomone, sutelkus dėmesį į kokybę, ir į gebėjimus, didesnę dalį darbo rinkos problemų išspręstume. Ypač dabar, kai darbdaviai nuolat skundžiasi, jog specialistai neturi darbdaviams taip reikalingų gebėjimų ir kompetencijų.

Ką patartumėte abiturientams, kurių dalis apie studijas pradės galvoti tik pasibaigus egzaminams?

Visų pirma raginčiau apsilankti mūsų puslapyje „Saldūsvaisiai.lt“. Ten pateikta skaičiuoklė, kurioje, nustačius kriterijus, galima ieškoti informacijos ir apie universitetus, ir apie studijų kryptis, ir apie specialybes. Tačiau svarbiausias dalykas: reikėtų įvertinti savo motyvaciją ir norus. Mūsų tyrime paaiškėjo, kad pasitenkinimas mokslu, o vėliau ir profesija, koreliuoja su tinkamu asmeniniu pasirinkimu. Vertinant socialinių darbuotojų, pedagogų, meninių krypčių studentų nuomonę apie darbą, paaiškėjo, jog daugelis jų, lyginant su kitų profesijų atstovais, uždirba gana mažai, tačiau yra patenkinti. Žmonės, kurie ten stojo, tikriausiai nesitikėjo didelio darbo užmokesčio. Pagrindinis jų siekis – realizuoti save. O vadybos, ekonomikos absolventų pasitenkinimo lygis koreliuoja su darbo užmokesčio dydžiu. Galima daryti išvadą, kad kiekvienas žmogus individualus, turi skirtingus poreikius, tad kiekvienam absolventui palinkėčiau pirmiausia nuspręsti, ko jis nori iš studijų.

Mano nuomone, negalima orientuotis tik į vieną kriterijų. Reikia vertinti bent kelis, ir sudėlioti juos pagal prioritetus.

Verta koncentruotis į kompetencijas, gebėjimus

Nuspręsti kokių specialistų ir kiek reikės neįmanoma, bet galbūt galima įvardyti reikalingiausias kompetencijas?

Esame tyrę ir magistrantų nuomonę, ir darbdavių poreikius. Tyrimas buvo atliktas 2006 m., tačiau duomenys aktualūs ir šiandien.

Magistrantai galvoja, kad studijų metu jie daugiausiai išmoko mokytis, o mažiausiai įgijo sprendimų priėmimo, vadovavimo ir analitinių kompetencijų. Tačiau darbdavių apklausos duomenys parodė, jog jie labiausiai vertina sprendimų priėmimo ir vadovavimo bei analitines žinias ir įgūdžius.

Tad darbdaviai daugiausia vertina tai, ką mažiausiai magistrantų nurodo gebantys. Į tokias kompetencijas vertėtų atkreipti daugiausia dėmesio.

Rašyta, jog Jungtinėse Amerikos valstijose (JAV) per artimiausius kelis metus klasikinės filologijos, lotynų, vokiečių kalbų, scenos meno studijos turėtų išnykti, nes keičiasi studentų poreikiai. Jie nori aiškiai suplanuoti savo ateitį, savo finansines perspektyvas, tad renkasi „tikslesnes“ studijas, kuriose galima tobulinti ne tik bendruosius gebėjimus, bet ir įgyti specializuotų žinių. Ar tokių tendencijų Lietuvoje dar neatsirado?

Ir taip, ir ne. Darbdaviai iš abiturientų tikisi, jog šie taps žmonėmis, galinčiais kurti pridėtinę vertę. Kadangi ryšiai tarp universitetų ir darbdavių daugeliu atvejų nutrūkę, iš universitetų išeina daug ką žinantys, tačiau mažiai ką praktinėje ir profesinėje veikloje sugebantys žmonės. Kai jie patenka į darbo vietą, nei darbdavio, nei studento lūkesčiai nepatenkinami: darbdaviai nepatenkinti, jog darbuotojai neturi reikalingų gebėjimų, o darbuotojai dėl mažo produktyvumo negali tikėtis didesnio užmokesčio.

Problema glūdi ne tik universitetuose, kurie nesidomi dabartinėmis darbo rinkos aktualijomis, bet ir darbdavių požiūryje, jog investuoti į darbuotojus neverta. Lietuvos darbdavių investicijos į darbuotojus bene mažiausios visoje Europos Sąjungoje (ES).

Dabar universitetai moko būti generalistais, turinčiais platesnį žinių bagažą, - ne specialistais. Tačiau Lietuvoje nėra potencialo išugdyti gerus generalistus, nes tam reikalingi labai aukštos kokybės moksliniai tyrimai. Jei universiteto profesūra daro pasaulinio lygmens mokslinius tyrimus ir diktuoja sąlygas, ateities madas moksle, tokio universiteto studentas žino, kokios technologijos ir kokie produktai atsiras po penkių metų: jo profesorius darė tyrimus ir pasakojo apie tai studentams.

Alternatyva laikyčiau investicijas į darbuotojus, tačiau tam trukdo didelė darbuotojų kaita. Dėl nestabilios ūkio struktūros Lietuvoje žmonės dažnai keičia darbovietes, yra nelojalūs. Tuo pačiu atsilygina ir darbdaviai, gana greitai atleisdami darbuotojus, ar mažindami jiems atlyginimus. Darbdaviai ir nenori investuoti, ir negali, nes remiasi trumpalaikiškesnėmis ūkio prognozėmis. Kitaip ir neįmanoma, nes Lietuvos ūkis nestabilus, jo kaita labai greita.

Dėl šių priežasčių, investicijos į bendruosius gebėjimus, žiūrint iš individo perspektyvos, nėra blogai. Pažiūrėkime, 2006 m. asmuo įstojo į vieną iš statybos specialybių ir šiuo metu turi išsilavinimą, reikalingas kompetencijas, gebėjimus, tačiau neturi darbo. Tačiau jei 2006 m. įstojote į vadybą ir šiemet baigėte studijas, net ir sprogus nekilnojamojo turto burbului, susitraukus transporto sektoriui, atsiras kitų sektorių, kuriuose bus galima pritaikyti vadybos studijose įgytas žinias.

Žmonės, turintys bendruosius gebėjimus daug lengviau prisitaiko darbo rinkoje. Dėl to Lietuvoje populiaresnės bendruosius gebėjimus lavinančios specialybės, tokios, kaip vadyba. Tokiose studijų programose gaunamas žinias galima taikyti daugybėje sektorių.

Paminėjote vadybą. Ką dar priskirtumėte prie tokių programų?

Labai daug jų. Daugiausia tokių programų egzistuoja socialiniuose moksluose. Šiai grupei negalima priskirti tik tų, kurios konkrečiai susietos su profesija, kur darbą galima gauti tik viename sektoriuje.

Mano nuomone, jei studijų kokybė gera, absolventui sunkumų, ieškant darbo, neturėtų kilti. O specifiniai gebėjimai įgaunami dirbant. Didesnė dalis studentų, tai suprasdami, ieško darbo dar studijų metu ir, pabaigę unviersitetus, jau turi ir bendrųjų, ir specifinių gebėjimų, taip vertinamų darbdavių.

Ar darbas ir studijos tuo pat metu nesumažina studijų efektyvumo, kokybės?

Taip, sumažina, tačiau turint galvoje netobulą mūsų rinką, dirbantys studentai elgiasi visiškai racionaliai. Jų profesinės žinios labai vertingos, tačiau vertinga ir patirtis, įgyta darbo metu.

Visuomenei ir valstybei tai atsiliepia neigiamai, nes valstybė investuoja į individą, o individas nepasiima visko, ką galėtų.

Kokia praktikos, atliekamos studijų metais, reikšmė?

Tai dar vienas sprendimas, kaip sumažinti atotrūkį tarp aukštųjų mokyklų ir darbdavių, - paskatinti specifinių, darbo rinkoje reikalaujamų gebėjimų, įgijimą. Tačiau dabar didelė dalis studentų praktikos metu atlieka pačius paprasčiausius darbus, o neretai yra paprasčiausiai išnaudojami kaip pigi darbo jėga. Jiems nepriskiriami mokytojai, mentoriai, padedantys koordinuoti darbus, suteikiantys žinių.

Lietuvoje finansuojamos ne žinių, o diplomo įgijimas

VPVI yra atlikusi universitetų absolventų integracijos darbo rinkoje studiją. Kokie yra pagrindiniai rezultatai?

Norėdami padėti abiturientams suteikti daugiau informacijos renkantis studijas , apklausėme daugiau nei 4 tūkst. universitetų absolventų, kurie per pastaruosius 10 metų baigė studijas. Tokia didelė tyrimo imtis leidžia palyginti absolventų integraciją darbo rinkoje pagal tai, kokią studijų kryptį ir universitetą absolventai baigė. Tyrimo metu taip pat siekėme apskaičiuoti investicijų į studijas grąžą bei klausėme, ar sistema užtikrina socialinį teisingumą.

Pagrindinė išvada ta, kad studijuoti verta, studijos atsiperka, nes, jas pabaigus, didelė tikimybė rasti darbą. Turintiems universitetinį išsilavinimą tikimybė prarasti darbą maža, jie tikrai ne pirmieji, kuriuos norės atleisti. Be to universitetų absolventai uždirba daugiau nei aukštojo išsilavinimo neturintys asmenys.

Vertinant padėtį iš valstybės perspektyvos situacija šiek tiek keblesnė. Pavyzdžiui, magistrantai uždirba daugiau nei bakalaurai, tačiau pusė jų teigia dirbantys bakalauro ar dar žemesnės kvalifikacijos reikalaujantį darbą. Tai parodo, jog norint gauti geriau apmokamą darbą, reikia magistro diplomo, tačiau tai nereiškia, jog reikės dirbti sudėtingesnį darbą. Galima daryti išvadą, kad į darbo rinką leidžia patekti diplomas – ne žinios. Tad kyla klausimas, ką mokesčių mokėtojai finansuoja: žinių ar diplomo įgijimą? Tiesa, šios išvados užaštrinti nereikėtų, nes kita pusė magistrantų integruojasi neblogai. Bet valstybei išties reikėtų susirūpinti, ar investicijos į studijas duoda finansinės grąžos. Reikėtų kelti klausimą, ar visos iniciatyvos mums leidžia priartėti prie aukštųjų technologijų.

Tačiau jei studijos, tarkime, nebūtų finansuojamos, kiltų klausimas dėl studijų prieinamumo, nes tarp sunkiau gyvenančių žmonių taip pat yra gabių vaikų, norinčių studijuoti universitete.

Lietuvoje, vertindami studijų prieinamumą, skaičiuojame, kiek daug studentų gali mokytis. Savo tyrime vertinome kitu aspektu – pagal turtingų ir neturtingų žmonių skaičių universitetuose. Visi mokesčių mokėtojai mokėdami mokesčius, subsidijuoja aukštąjį mokslą. Tačiau aukštosiose mokyklose dažniau studijuoja turtingesnių ir labiau išsilavinusių tėvų vaikai. Taigi dalis mažesnes pajamas ir žemesnį išsilavinimą turinčių asmenų moka už turtingesnių ir labiau išsilavinusių tėvų vaikų studijas. Tokiu būdu socialinė nelygybė stiprėja. Kita vertus, Lietuva čia ne išskirtinė, panašios tendencijos vyrauja ir kitose šalyse.

Kristina Urbaitytė

Aut. teisės: bernardinai.lt
bernardinai.lt
Autoriai: Kristina Urbaitytė
(0)
(0)
(0)

Komentarai (0)