Kūryba, veikiausiai, yra vienas būdų neprisitaikyti prie pirminės, realiosios tikrovės, priešintis jai, kaip vaikas priešinasi, norėdamas išlaikyti savo individualumą, parodyti savo valią ar išbandyti veto teisę dažniausiai nepalankiomis, gniuždančiomis aplinkybėmis. O sykiu – išgyventi, išbūti, ištverti. Kaip rinkos cenzūros sąlygomis (vengrų režisieriaus Bélos Tarro terminas) tai daryti sekasi rašytojams?

Vieni jų tarnauja biudžetinei Lietuvai, kiti mėgina savo biudžetą tvarkyti užsiimdami vertimu, redagavimu, korektūrų skaitymu ar kitokiais vienkartiniais, kartais pasitaikančiais darbeliais, iš kurių, kaip žinoma, labai sotus nebūsi, tačiau duonos kąsniui ir popieriaus lapui pakaks. Kai kurie rašytojai sargauja (tai, beje, deficitinė ir labai paklausi profesija – perfrazuojant reklamą, vietų skaičius ribotas), treti dėsto universitetuose, dirba leidyklose, žurnaluose ar televizijose, dar kiti, sėdėdami namie, kasdien uoliai gamina po keliasdešimt tūkstančių spaudos ženklų komerciniams dienraščiams ar interneto svetainėms. Ar iš to galima išgyventi? Matyt. Tačiau yra ir priešingų, labai liūdnų atvejų.

2004-aisiais, tai yra tais metais, kai triumfuodami ir tikėdamiesi pribloškiančio finansinio miraklio įstojome į Europos Sąjungą, Lietuvą sukrėtė Skuode gyvenusios poetės Danutės Paulauskaitės mirtis. Vieniša ligos patale ji mirė iš bado, neturėdama pinigų net maistui. Abejoju, ar tai būtų galėję nutikti liuteroniškose Danijos, Švedijos karalystėse ar katalikiškoje Belgijoje, kur, tikiu, panašiu atveju rašytojų bendruomenė, labdaros ar kokia kita pilietiška organizacija būtų susitelkusios petys į petį ir bandžiusios išgelbėti bado marinamą gyvybę.

Jeigu paramos nebus, knygynų lentynose liks tik vampyrai ir dekupažas

Bet kokiu atveju šiandien Lietuvoje, nors ir grėsliai intensyvėjant emigracijai, pragiedrulių esama: knygos tebeleidžiamos, o rašytojai teberašo. Žinoma, tik keli procentai, o gal ir dar mažiau rašytojų (arba bent jau rašančiųjų knygas) gali pasigirti, kad būtent taip užsidirba sau duoną kasdienę. Šiandien tautai, kurios belikę 2,7 mln., 5 tūkst. egzempliorių knygos tiražas laikomas milžinišku (sovietmečiu 10 tūkst. egzempliorių būdavo įprasta).

Tokiu tiražu „Baltų lankų“ neseniai išleistas Kristinos Sabaliauskaitės romanas „Silva Rerum“, Andriaus Užkalnio publicistinės skaitomiausios knygos, „Tyto albos“ – Galinos Dauguvietytės memuarai. Galima prisiminti, kad „Tyto albai“ Peterio Høego romano „Panelės Smilos sniego jausmas“ pirmąjį 5 tūkst. egzempliorių tiražą (1995) teko kartoti kelis sykius, nors vėlesnė to paties pasaulyje populiaraus autoriaus knyga buvo išleista vos 2 tūkst. egzempliorių tiražu.

Pernai „Alma litteros“ ir „Šviesos“ leidyklos išleido apie 900 pavadinimų knygų, įskaitant ir pakartotus leidimus. Galima palyginti: 2008 m. abi minėtos leidyklos buvo išleidusios apie 1 tūkst. pavadinimų knygų. Iš esmės knygų tiražai šiuo metu linkę mažėti ir leidėjai, nors ir nujausdami knygą būsiant pelningą, apsidrausdami dabar dažniausiai išleidžia rankraštį 1500–2000 egzempliorių tiražu, o sėkmės atveju vėliau jį pakartoja. Gaila, bet iš esmės visos Lietuvos leidyklos priklausomos nuo valstybės paramos, tad, kaip kažkada yra pajuokavusi „Tyto albos“ leidėja, „jeigu paramos nebus, knygynų lentynose liks tik vampyrai ir dekupažas“.

Pajuokauti, žinoma, galima, tačiau, sunkmečio šmėklai vis dar tebekybant virš Lietuvos, bibliotekoms knygų mūsų šalyje vienam gyventojui perkama už maždaug 80 centų, o, tarkim, Skandinavijoje šiam reikalui skiriama apie 30 litų. Estijoje bibliotekoms apskritai privalu įsigyti visų estų autorių knygas. Jei tokia situacija būtų susiklosčiusi ir Lietuvoje, pradinis knygos tiražas siektų 6 tūkstančius. Deja.

Bibliotekose, žinoma, pirmiausia išgraibstomos lietuviškos ir nelietuviškos skaitomiausios knygos – tos, kurias vienu metu ūmai užsimano skaityti ir įsigyti daugybė žmonių. Bibliotekose ir knygynuose prie jų susidaro eilės, garsas apie jas greitai ir plačiai pasklinda. Lietuvoje jau praūžė Dano Browno „Da Vinčio kodo“ banga. Nors pasaulyje šio romano kiekvieną mėnesį parduodama 2 mln. egzempliorių, tebeūžia ir Haruki Murakami, Danielle Steel, Johno Grishamo, Stepheno Kingo, Tomo Clancy, Joanne K. Rowling bangos, kurios, regis, greitai nesuduš, nebent jas pakeistų kiti, skandalingesni autoriai. Kur slypi skaitomiausios knygos, vadinamojo bestselerio, paslaptis? Kaip ją parašyti? Gal esama kokių nors paslaptingų, bemaž alcheminių technologijų, kuriomis remiantis įmanoma pavergti milijonų skaitytojų širdis ir protus? Tai klausimai, į kuriuos nelengva, tačiau įmanoma atsakyti.

Kaip parašyti knygą, kurios norės visi

Bestseleris kaip reiškinys atsirado XIX ir XX a. sandūroje. Populiarioji ir, ko gero, daugelio mūsų skaityta Harriet Beecher Stowe „Dėdės Tomo trobelė“, 1852 m. išspausdinta tuo laiku milžinišku 5 tūkst. egzempliorių tiražu, per kelias dienas išnyko nuo Amerikos prekystalių. Per vienus metus vien JAV šios apysakos išleista 300 tūkst. egzempliorių. Nepamirškime ir senutės Europos – ten šis kūrinys sumušė visus to meto rekordus. O juk beprotiškai didelis kūrinio tiražas – pirmasis iš trijų šiuolaikinės skaitomiausios knygos kriterijų. Antras kriterijus (čia jau požiūris į literatūrą priartėja prie sporto srities) – vertinama ne knygų vertė, bet rašytojo poveikio galia.

Šioje vietoje disproporcija tarp Amerikos ir viso pasaulio tiesiog milžiniška. Į trečio kriterijaus zoną patenka vadinamosios vietinės skaitomiausios knygos, jų rinkos taisyklės dar neištirtos. Tarkim, Lenkijoje jau ne pirmus metus didelės sėkmės sulaukia amerikietis Williamas Whartonas, kuris jokioje kitoje pasaulio šalyje taip nėra pripažįstamas. Vokietijoje puikiai parduodami niūrūs Arnalduro Indri∂asono trileriai, kurių veiksmas nukelia į tolimąją Islandiją. Tačiau, žinoma, visiems įdomesni pasaulinės sėkmės pavyzdžiai. Amerikiečių „Publishers Weekly“ ir anglų „Bookseller“ taip grupuoja nuolat atnaujinamus skaitomiausių knygų sąrašus: grožinės literatūros ir fakto literatūros (angl. fiction ir non-fiction) bei vaikų literatūros. Esama ir dar dviejų papildomų kriterijų: ar knyga buvo išleista kietu (angl. hardcover), ar minkštu viršeliu (angl. paperback).

Pirmąja grožinės literatūros skaitomiausia knyga laikomas JAV 1794 m. išleistas Susannos Rowson romanas „Charlotte Temple“ (liet. „Šarlotės šventykla“). Lietuvoje pirmoji tokia knyga buvo vokiečių rašytojo Christopho von Schmido apysaka „Genovaitė“, lietuvių kalba pasirodžiusi 1860 m. ir jau iki 1904 m. sulaukusi net septynių leidimų. Kelis kartus šis kūrinys leistas ir vėliau. Pastarąjį kartą jis publikuotas Lauryno Ivinskio „Raštuose“ (1995). Dėl savo populiarumo „Genovaitė“ buvo pritaikyta scenai ir nuo XIX a. pabaigos iki Antrojo pasaulinio karo labai dažnai vaidinta Lietuvoje ir už jos ribų. Mūsų prosenelės ar proprosenelės greičiausiai ne sykį braukė ašarą skaitydamos ar žiūrėdamos „Genovaitę“ – tų laikų skaitomiausią knygą.

Tad kaip tapti literatūros prekių ženklu? Kaip parašyti skaitomiausią knygą? Ar esama kokių nors specialių technologijų, kurios padėtų autoriaus knygai iškeliauti pas milijonus skaitytojų ir tapti hitu? Kritikų, įdėmiai perskaičiusių itin populiarias D. Browno knygas, pastebėta, kad ten esama mažiausiai trijų reikalavimų, kurių verta laikytis, norint parašyti skaitomiausią knygą. Privalomos kelios siužeto taisyklės: herojai – jis ir ji, bet jų vaidmenys sukeisti, tad reikia daug veiksmo ir kuo mažiau psichologijos, taip pat būtina sukrečianti pradžia (tarkim, lavonas ir drastiškos aplinkybės). Svarbus ir fonas, kuriame vyksta veiksmas: Niujorkas, Paryžius, Londonas, Venecija ar pan., tai, ką puikiausiai žino kiekvienas aktyvesnis turistas. Ir dar vienas neišvengiamas atramos taškas – sąmokslas.

Geriausia toks, kuris aktualus kiekvienam skaitytojui. Tarkim, ar gali kas nors jaudinti labiau už Bažnyčios tūkstantmetį slepiamą paslaptį? Ir, pagaliau, dar vienas išskirtinis bruožas – ypatinga įtaiga. D. Browno knygos labiausiai veikia ne siužetu, bet įspūdinga didaktika. Nieko naujo, daugelio šiuolaikinių skaitomiausių knygų esmė yra skaitytojo guodimas. Amerikiečių skaitomiausių knygų sąrašai rodo, kad beveik 60 romanų, kurių bendras tiražas artėja prie 500 mln. egzempliorių, išleidusi D. Steel visa galva lenkia S. Kingą ar J. Grishamą. Ši autorė visada laikosi geležinių meilės romano taisyklių. Čia svarbu ne tiek siužetas, kiek charakterių išbandymas: tik jausmai diktuoja tolesnę įvykių eigą ir, nepaisant posūkių, fabula juda laimingos pabaigos link. Amerikiečių tyrinėtojai pastebi ypatingą D. Steel romanų poveikį: skaitytojai ima suvokti, kad jų pasaulį valdo moterys.

Prieš 60 metų masinės kultūros teoretikas Dwightas Macdonaldas yra rašęs, kad sulaukėme autoriaus krizės ir šiuo metu svarbus darbo pasidalijimas, o ne individuali autoriaus vizija. Tad viena nepažeidžiamų knygų rinkos taisyklių būtų tokia: jei esi geras rašytojas, privalai turėti būrį informacijos kaupėjų, kurie pateiktų tau visą siužeto fonui sukurti reikalingą informaciją. Beje, pasaulinėje rinkoje dalyvaujančių rašytojų fabrike triūsia ne vien informacijos kaupėjai, bet ir „juodadarbiai“ (angl. ghost writers), realiai parašę leidžiamą knygą, bet pasirašę ją kartu su pagrindiniu rašytoju – žvaigžde – tik kaip bendraautoriai. Taip elgiasi ne vienas skaitomiausių knygų autorius, siekiantis tapti literatūros prekių ženklu, kokybės sinonimu, garantuojančiu naujų produktų pardavimą.

Dar vienas svarbus etapas skaitomiausių knygų versle (nes išties dabar tai jau verslas) – reklama. Jei nori tapti sėkmingos knygos autoriumi, visai nesvarbu, ar tai išties gera knyga – svarbiausia tuo įtikinti kitus ir tada pavyks. Hario Poterio autorė J. K. Rowling šiame bare pasiekė neabejotiną meistriškumo viršūnę. Ji sugebėjo užkariauti vaikų ir jaunimo auditoriją, kuriai seniai trūko superdidvyrio, ir sukurti rinkodarinės prigimties romaną. Neįtikėtiną komercinę knygos sėkmę nulėmė mokėjimas skatinti gerbėjų alkį ir leidėjo ryžtas išsaugoti visišką knygos gamybos kontrolę: visi asmenys, susiję su šios knygos leidyba, turėjo įsipareigoti, kad jokios siužeto detalės nebus atskleistos anksčiau laiko, ir tai pavyko beveik idealiai.

Visi išvardyti būdai ir metodai yra patikimi, jei esi pripažintas autorius. O jei tu – debiutantas? Ką tada daryti, jei nori tapti skaitomiausios knygos autoriumi? Tuomet patartina būti kantriam, taisyti savo tekstus ir nuolat juos kam nors siųsti. Duoti vertinti profesionalams ir paprastiems skaitytojams, kurie gali pastebėti ir pateikti pasiūlymų bei pastabų ten, kur profesionalus rašytojas kartais gali pasijusti bejėgis. Geras literatūrinis agentas ar įtakingas leidėjas kartais irgi gali padaryti stebuklą.

Leidėjai taip pat turi savo manijų. Ties XX ir XXI a. riba, kai literatūrinė sėkmė aplankė Helen Fielding ir Nicką Hornby, britų leidėjai sukūrė pavyzdinį šiuolaikinio autoriaus modelį (angl. hot young BritLit). Buvo privalu: 1) debiutuoti maždaug 30 metų; 2) gerai orientuotis Londone ir bent dalį veiksmo perkelti į jį; 3) rašyti sekso, narkotikų ir populiariosios kultūros temomis; 4) rašyti taip, kad kūrinį būtų įmanoma ekranizuoti. Tačiau pamirškime visas taisykles – juk skaitymo malonumas priklauso tiems reiškiniams, kuriuos sunku pažaboti geležinėmis taisyklėmis.

Kita vertus, britų leidėjas Howardas Bloomfieldas prieš 80 metų yra pasakęs, kad geram rašytojui niekad nemokama tiek, kiek jis vertas. Baigiant – vienos itin ekscentriškos skaitomiausios knygos pavyzdėlis. Britas Sheridanas Simove’as išleido knygą „What Every Man Thinks About Apart From Sex“ (liet. „Apie ką, be sekso, galvoja kiekvienas vyras“), kurioje nėra nė vieno puslapio su tekstu. Knygą sudaro 200 tuščių lapų, įrištų kietu viršeliu. „Nors teksto knygoje nėra, Didžiojoje Britanijoje ji iš karto tapo skaitomiausia“, – rašo šalies dienraštis „The Daily Telegraph“. Knyga labai populiari tarp studentų, kurie ją naudoja kaip storą sąsiuvinį paskaitų konspektams. Na, štai, ir suprask, kad nori, kas yra toji skaitomiausia knyga.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Žurnalas „Valstybė“

Autoriai: Julius Keleras

Komentarai (0)