Skaudžiausias – transformacijos procesas. Kaip tada su luditais, taip ir dabar. Ilgojoje perspektyvoje viskas bus nuostabu. Visi bus efektyvūs ir ras savo vietą. Štai tik iki to laiko išgyventi sunku. Vykstant transformacijai, žmonės iš tiesų neteks darbo, ir nebus aišku, ką su jais daryti. Tada Europoje kaip atsakas atsirado welfare state – socialinė valstybė, žmonių draudimo nuo rizikų sistema. Dabar sistema yra, tačiau ji pritaikyta kitokioms rizikoms, tad turi keistis. Tai – transformacijos klausimas. Tačiau atsakyti, kokį išsilavinimą turėtų gauti jūsų vaikas, itin nepaprasta. Lengva pasakyti: „Nerutininės operacijos“. Tačiau kokios? Kas bus po 20 metų, blogai įsivaizduojame.

Politinis akligatvis

Yra visai šviežas Elhanano Helpmano iš Harvardo (daug kas mano, kad Nobelio premiją vertėjo skirti ir jam, o ne tik Paului Krugmanui) straipsnis apie globalizacijos įtaką užmokesčiui. Įtaka gali būti laba įvairi, tačiau ji išmatuojama, ji egzistuoja. Iš tiesų, kai kas dėl globalizacijos netenka darbo, nors poveikis darbo užmokesčiui gan menkas. Kaip bebūtų, jis gali paaiškinti tik nedidelę nelygybės augimo dalį.

Tai, kad pagrindinė jėga keičianti darbo rinką, yra technologiniai pokyčiai, o ne globalizacija, – diametraliai priešinga tam, ką kalba politikai. Politikai elgiasi taip, kaip jiems naudinga. Labai patogu dėl visko kaltinti kinus. Ką daro Donaldas Trumpas? Šneka, kad grąžinsime prekybos barjerus, grąžinsime visas darbo vietas Amerikai. O ką daryti su technologiniu progresu? Kompiuterius sunaikinti? Ne. JAV ir Europoje vykstanti politinė krizė gali su tuo sietis – nėra politinių atsakymų efektams, pasireiškiantiems darbo rinkoje.

Pirmas dalykas, bent kažkaip bandantis spręsti būsimo žmonių užimtumo problemą, – visuotinės bazinės pajamos, tai yra, visiems piliečiams išduodama tam tikra pinigų suma, nepaisant jų padėties. Akivaizdžiai reikia sugalvoti naują socialinio draudimo sistemą. Ankstesnioji sistema suderinta tokiam veikimui, kai yra pramonė, ir kai kurios jos įmonės užsidaro, kai kurios atsidaro. O dabar taip: buvo pramonės šaka – ir neliko jos. Bazinės pajamos būtent su tuo ir susijusios. Nežinome ką ir nuo ko reikia apdrausti, – taigi, drauskime visus!

Dar vienas vienas klausimas – tokia, kokia dabar yra, paskirstymo sistema itin neefektyvi. Iš 90% žmonių paimame pinigus per mokesčius, o paskui atiduodame atgal. Tai yra, mes iš pradžių paėmėme pinigus, po to grąžinome, dar pakeliui dalį išbarstydami. Būtent apie šią problemą viskas ko gero ir sukasi – kaip įvesti bazinių pajamų sistemą, tačiau be tokių baisingų iškraipymų.

Apie besąlygines pajamas yra daug parašyta: mes duodame jums pinigų nė už ką ir tiesiogiai jūsų niekaip neįpareigojame. Tuose darbuose, kuriuos nagrinėjau, autoriai šiek tiek sukčiauja. Ten perlaidos ne besąlygiškos, tiesiog perlaida nestebima. Žmonėms neduodami pinigai daryti ką nori. Jiems duodami pinigai ir sakoma: „Reikia, kad juos padėtum į verslą. Mes netikrinsime. Tačiau pinigus duodame tam“. Ir paskui žmonės iš tiesų juos tam ir naudoja.

Man atrodo, kad būtent technologinės permainos susijusios su bazinių pajamų idėja. O dauguma žmonių, kurie šias bazines pajamas „parduoda“, grindžia tai kitaip. Ir veikiausiai tai vystysis kaip politinė platforma. O gal dar ką sugalvos. Kol kas daugelio Amerikos ir Europos politinių partijų problema ta, kad jos nesuformulavo iš viso nieko naujo.

G. Nejaskin
Republic apžvalgininkas
republic.ru

Komentarai (14)