Putinas ir „Ozero“ kooperatyvas

Vladimirą Putiną visą laiką vedė KGB linija. O kai komunistinis režimas ėmė barškėti, Putinas įjungė kitus savo ryšius, o tai leido jam ne tik išsilaikyti, bet ir suburti jau legendiniu tapusį kooperatyvą „Ozero“.

Šis kooperatyvas, kurį sukūrė perspektyvus Volodia ir jo draugai (Smirnovas, Jakuninas, Šamalovas ir kiti), vėliau dešimtmečiais spręs Rusijos likimą. Ir jei iš pradžių jis buvo tik mažų sukčių grupelė, tai vėliau, Putinui gavus prezidento postą, jis pavirs tikru direktorių ir kitų didelių bosų inkubatoriumi.

Kooperatyvas „Ozero“ darė su Piteriu, o vėliau ir su visa šalimi tai, ką norėjo: vogė, plėšikavo, žudė, prievartavo tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme, visus sąžiningus žmones. Na, o vėliau (kadangi po M. Gorbačiovo perestroikos siautėję žurnalistai anuomet pasidarė gana įžūlūs), ypač garsiai kalbančias burnas užkimšdavo storais kamščiais. (Tai ne šiaip žodžiai, pvz. Kovalčiukas netrukus nusipirko „Pirmąjį kanalą“, „Izvestija“ ir kitas žiniasklaidos priemones).

Vėliau bus prispausta „NTV“, kitos žiniasklaidos priemonės bus perkamos ar tiesiog uždaromos ir dėl to, iki 2012–2014 m., vietoj įprastų programų ir pokalbių laidų, mėlynuose ekranuose dominavo totali proputiniška propaganda. Kiseliovo, Solovjovo ir panašių į juos žmonių kalbos, atvirai zombinančios gyventojus.

Susikūręs „Ozero“, V. Putinas įrodė esąs ne tik kaip talentingas sportininkas, bet ir kaip labai perspektyvus korumpuotas valdininkas. Jau turėdamas daugybę dokumentų ir aplankų su kompromituojančia informacija apie kitus, jis sugebėjo periodiškai diskriminuoti ir save: buvo nuteistas už fiktyvių įmonių kūrimą, didelių sumų plovimą, nelegalių dokumentų pasirašymą, ryšius su nusikalstamu pasauliu ir daugybę kitų dalykų. Ir vėlgi, tai, kad jis ne kartą buvo sučiuptas už rankos ir tuo pačiu neprisiėmė jokios atsakomybės, labai aiškiai rodo buvusį patikimą „stogą“.

Kaip Putinas „ištraukė“ visą Sankt Peterburgą

1992 m., dirbdamas Sankt Peterburgo merijoje „po Sobčako sparnu“, Volodia pateko į skandalą dėl 122 mln. USD pagrobimo. „Lensoviet“ darbo grupė, vadovaujama Marinos Salie ir Jurijaus Gladkovo, apkaltino Putiną (tuo metu ekonominių užsienio reikalų komiteto vadovą) sukčiavimu, susijusiu su programa aprūpinant Sankt Peterburgą maistu, mainais į žaliavą.

Paaiškėjo, kad iniciatyvus Vova sudarė mainų sandorius su fiktyviomis kompanijomis, dėl kurių Rusijos nafta nutekėjo „už borto“, Putino bičiuliai gavo pinigų iš jos pardavimo, o pagal mainų sutartis žadėti produktai į Sankt Peterburgo gyventojų rankas taip ir nepateko.

Vėliau jis vis tik pripažino, kad maistas tikrai buvo tiekiamas „ne iki galo“. Tai reiškia, kas aš jus apiplėšiau, bet jūs man nieko nepadarysite.

Ir čia tik tie dalykai, kurie pateko į spaudą (tų laikraščių straipsnių nuotraukas vis dar galima rasti internete). Buvo daug įvairių dalykų. Jei apklaustumėte tuos, kurie pažinojo talentingą Volodią veržliais 90-aisiais, išgirstumėte labai įdomios informacijos: prekyba narkotikais, užsakomosios žmogžudystės, vagystės iš biudžeto už dideles sumas ir daug daugiau.

O kai atsidarys archyvai, bus atnaujinti tyrimai daugybėje baudžiamųjų bylų, kuriose pasirodė „Ozero“ kooperatyvas ir kiti Putino bičiuliai, suprasite, kad patys niekšiškiausi filmo „Banditskij Peterburg“ antiherojai yra tokie mažučiai ir jų išdaigos nublanksta Rusijos Federacijos klano prezidento įvykdytų nusikaltimų fone.

Tyrėjas Zykovas ir „Putino byla“

Labai rimtas Putino kaltininkas, vienas iš nedaugelio, kuris, dar būdamas gyvas ir laisvėje, atvirai kalba apie nusikaltimus, tai išėjęs į pensiją ypač svarbių bylų vyresnysis tyrėjas Andrejus Zykovas.

Šis drąsus tyrėjas žurnalistams pasakojo, kad prieš kooperatyvą „Ozero“, Putinas, Sobčakas ir kiti bendrininkai turėjo kitą korporaciją, pavadintą „Dvadcatyj trest“. Jos vadovybė, nepaisydama jokių moralinių ir etinių standartų, kurdama korupcines schemas, pavogė milijardus dolerių. Kad svarbūs valdžios pareigūnai ir kontroliuojančios institucijos netrukdytų Putinui plėšikauti, jiems buvo dovanojami butai elitiniuose namuose, jie buvo vežami atostogauti į užsienį, apdovanojami kitomis vertingomis materialinėmis dovanomis.  Dovanos buvo dovanojamos ne tik tiek patiems biurokratams, nuo kurių parašų daug kas priklausė, bet ir visiems artimiausiems jų šeimos nariams.

Situacijos cinizmas pasireiškė tuo, kad dovanos buvo dovanojamos ne iš savo kišenės, o iš lėšų, skirtų neįgaliesiems ir karo veteranams. Tada Rusijos Federacijoje šiems žmonėms buvo sukurtos specialios programos, tačiau pradėjus vykdyti patikras paaiškėjo, kad tik 6 karo dalyviai gavo pelnytą apdovanojimą, o likusius pasiėmė V. Putino draugai ar „verslo partneriai“.

1997 metais Sankt Peterburgo Kontrolės ir audito departamentas atliko korporacijos „Dvadcatyj trest“ patikrinimą ir rado labai įdomių dokumentų. Tačiau prireikė daugiau nei dvejų metų, kol V.Putinui ir jo bendražygiams būtų iškelta baudžiamoji byla.

1999-2000 metais „Putino bylą“ tyrė tyrimo-operatyvinė grupė, kurioje buvo tas pats Andrejus Zykovas. Tačiau tuo metu Putinas jau buvo tapęs vyriausybės vadovu, todėl šios „šventos karvės“ niekas nedrįso pasodinti. Byla Nr. 144128 buvo uždaryta, Zykovas atleistas iš darbo, buvo norima jį įkalinti, pateikus išgalvotus kaltinimus,  bet, laimei, tai nepavyko.

Nafta, maistas ir kiti skandalai, žinoma, negalėjo nepaveikti kitų Sankt Peterburgo mero rinkimų rezultatų. Sobčakas pralaimėjo, o Putinas, kaip rašo spauda, jo neišdavė ir nedirbo oponentams. Jis buvo paimtas į rimtesnių žmonių komandą: persikėlė į Maskvą, kur, žinoma, gryno atsitiktinumo dėka, buvo įvertintas jo protas ir pastangos. Volodia prisijungė prie B. Jelcino girtuoklių komandos ir toliau ten „kilo“ šmeižto, vogtų pinigų ir KGB ryšių pagalba.

„Alfa patinas“ prezidento soste

Neišdavikas Putinas tikrai neapleido savo bendrininko Sobčako, o kai virš jo susikaupė rimtos baudžiamosios bylos debesys, padėjo pabėgti į Prancūziją. Matyt, Volodia tikėjosi, kad Ksiušos tėtis ir toliau sėdės ramiai  ir niekam nieko įdomaus apie jį nepasakos. Tačiau po kelerių metų Sobčakas padarė lemtingą klaidą: grįžo į Rusiją, paskelbė apie savo politinės karjeros atnaujinimą ir po kurio laiko mirė labai paslaptingomis aplinkybėmis.

Na, o V. Putino karjera įsibėgėjo dideliu greičiu: jis dirbo įvairias pareigas prezidento administracijoje, vadovavo FSB, paveldėjusiai visus kruvinus ir niekšiškus jo pirmtako KGB metodus. Na, o galiausiai, 1999-aisiais B. Jelcinas paskyrė Putiną ministru pirmininku, po kurio jis, laikui bėgant, užtikrintai perėmė visas Rusijos Federacijos valdžios vadeles į savo rankas.

Žinoma, išlikęs lojalus klano principams, Vladimiras Vladimirovičius, įsitvirtinęs  valdžios olimpe, iš „Ozero“ kooperatyvo paskyrė savo bičiulius į aukštas pareigas. Tie, savo ruožtu, neliko skolingi ir mielai padėjo savo „krikštatėviui“ apiplėšinėti gyventojus ir tramdyti nepriimtinus asmenis.

Per pirmuosius prezidento rinkimus jo pergalė kelia abejonių – 53 proc. Gali būti, kad pergalė pirmame ture jam buvo tiesiog „ištraukta“. Tačiau teigti, kad Rusijos Federacijos piliečiai už jį nebalsavo, negalima. Jam buvo kruopščiai nupieštas „tikro pulkininko“, „stipraus lyderio“, kuris sutvarkys reikalus, visus pamaitins, duos atsigerti ir paguldys į lovą, įvaizdis.

Pamaitinti visų rusų jam nepavyko, bet pavyko juos prigirdyti. Vėlesniais metais rusai, tarsi girti ir apsvaigę nuo narkotikų, bėgte bėgo balsuoti už jį. Na, o paguldyti į lovą jam taip pat pavyko: daug žmonių jis užmigdė amžinu miegu. Norėdami sukurti alfa patino ir stipraus lyderio įvaizdį, jis ir jo kooperatyvas negailėjo nieko – nei savų, nei svetimų.

Keisti gyvenamųjų pastatų sprogimai ir kiti teroristiniai išpuoliai, tapę Antrojo Čečėnijos karo pradžios priežastimi. Suklastota pergalė prieš „separatistus“, kurią Putinas gavo tik dėl „kadyrovcų“, „jamadajevų“ ir kitų chameleonų, kurie tarnauja daugiausiai mokantiems, išdavystės. Trėmimai iš šalies, dingimai, apnuodijimai, egzekucijos nepriimtiniems žurnalistams, teisėsaugos pareigūnams, politikams, verslininkams ir kt. Ir, žinoma, Rusijos Federacijos įstatymo pataisos, pratęsiančios jo viešpatavimą, stiprinant jo valdžią Kremliuje.

Per savo valdymo metus V. Putinas atėmė iš Rusijos piliečių realią laisvo pasirinkimo galimybę, sunaikino opoziciją. Kiekvienais metais jo valdžia stiprėjo, o pajutęs, kad savo šalyje gali nebaudžiamas kurti neteisėtumą, ėmė įgodžiai žvalgytis į kitas valstybes.

Hitlerio keliu

Rusijos Federacijos prezidentas jau seniai suprato, kad didžioji jo šalies dalis yra tokia, kuri gali vaikščioti sumušta ir alkana, bet turi būti nugalėtoja, todėl reikia plėsti teritoriją! Ir tai galima padaryti po mažų pergalingų karų. Juk daugelis jautė nostalgiją SSRS. Taigi jis patenkino jų nostalgiją!

Jei prezidentavimo pradžioje Putinas kalbėjo apie Rusijos įsipareigojimą laikytis europietiškų vertybių, tai jo 2007 m. Miuncheno kalba tapo atgimstančio komunistinio-čekistinio agitpropo rodikliu, kai jis kaltino Vakarus dėl  „žalingos įtakos“ ir visų bėdų, taip pat kalbėjo apie būtinybę kovoti su „vienpoliu pasauliu“.

Vis dažniau V. Putino kalbos skambėjo karingai, vis mažiau jis kalbėjo apie demokratiją ir žodžio laisvę. Ir visas pasaulis pamatė, kuo tai baigėsi: 2008-aisiais jis pakurstė naują konfliktą Kaukaze, sutepdamas Sakartvelą krauju. Vėliau Sirijoje palaikė diktatorių Assadą, kurio režimas jau atrodė, dainavo gulbės giesmę. Ir tada, pamatęs, kad galima perbraižyti sienas ir nebaudžiamai nužudyti nekaltus žmones, Vladimiras Vladimirovičius nusprendė pradėti karą su Ukraina, kurią godžiai stebėjo ilgą laiką. Jis pradėjo patį kvailiausią karą per pastaruosius šimtmečius. Ne vienas valdovas net negalvojo apie ginkluotą konfliktą su žmonėmis, kur dauguma žmonių iki tol buvo visiškai ištikimi ir praktiškai nelaikė jo priešu.

Krymo užgrobimas, kurį jis pats kažkada vadino „neatsiejama“ Ukrainos dalimi. Diversantų siuntimas į Donbasą ir kruvino karo kurstymas, dėl kurio labiausiai nukentėjo rusakalbiai gyventojai, kuriuos jis taip patetiškai ketino „ginti“. Grėsmės visam civilizuotam pasauliui ir užuominos apie branduolinį ginklą.

Putinas daugeliu atžvilgių kopijavo Hitlerio veiksmus. O vėliau, ko ir reikėjo tikėtis, jis ėmė kartoti jo klaidas.

Per keletą metų Rusija iš gerbiamos šalies pavirto teroristine valstybe. Pasaulinėje arenoje šalies įvaizdis buvo diskredituotas, bet Putinui tai jau nerūpėjo. Dėl Krymo aneksijos jis pasiekė savo reitingo padidėjimą šalyje ir jautėsi kaip Dievas. Kurį laiką tai veikė, jo populiarumas augo. 

Tačiau kiekviena pasaka, ypač jei ją kuria kriminalinis prezidentas, įklimpęs į melą, turi pabaigą. 2022 metais V. Putinas, supratęs, kad sužeista Ukraina nepasiduos „nugalėtojo“ malonei, galiausiai išprotėjo.

Klaidos

Protingi žmonės jam siuntė perspėjimus:nekaupti karių pasienyje, nebarškinti ginklais ir negalvoti apie jokį „mažą ir pergalingą“ karą. Tačiau jis, kaip negalintis sustoti kazino lošėjas, vis didino statymus ir ėmė daryti klaidą po klaidos.

Jis nusprendė ne tik nukąsti dar vieną kaimyninės šalies gabalą, bet visiškai jį užgrobti, puldamas sostinę Kijevą. Invaziją Putinas pradėjo itin nepalankiu oru.

Matyt, painiodamas ukrainiečius su rusais ir pamiršęs, kad „Ukraina – ne Rusija, V. Putinas, tikėdamasis greitos pergalės, vis daugiau žmonių metė į karo girnas. Šių žudynių rezultatus mato visas pasaulis. Iš pat pradžių karas vyko ne pagal jo planą, tačiau diktatorius džiaugėsi Ukrainos miestų ir kaimų užgrobimais, Ukrainos piliečių žudynėmis ir spjovė į savo nelaimingų karių mirtį.

Jo napoleoniški užmojai, beribė neapykanta, tikėjimas nenugalimu ir leistinumu lėmė tai, kad jis pradėjo pralaimėti. 10 000 nuostolių, 20, 40, 60... Priekinė linija iš pradžių stabilizavosi, o paskui metėsi į priešingą pusę. Kažkur sugedo jo KGB smegenys. Ir šalia nebuvo žmonių, galinčių nurodyti klaidas: visus juos gąsdino, persekiodavo arba papirkdavo. Vien mirusios sielos šalia – na, kuri iš jų ginčysis ir nurodys klaidas. Ir, sprendžiant iš paskelbtos „mobilizacijos“, Putinas taip ir nesuprato, į kokią bedugnę jis rieda ir veda ten visą savo šalį.

Išblaivėjimas ateis greitai ir bus labai skausmingas. Minia gali atleisti badą, įžeidimus, represijas ir kitas vadovo patyčias, tačiau negali atleisti vieno dalyko – karinio pralaimėjimo. Tai vienintelis dalykas, kurio minia niekada neatleidžia valdovui. O tie, kurie vakar džiaugėsi ir giedojo šlovingas giesmes despotui, su malonumu sukils prieš jį, kai tikrai pajus jo silpnumą.

Atpildas neišvengiamai ateis. Bet tai bus vėliau. Šiandien Vladimiras Vladimirovičius švenčia savo 70-metį ir priima dovanas. Be dovanų jo nepaliks ir ukrainiečiai. Linkime ponui Putinui linksmumo, proto aiškumo ir ilgo gyvenimo! Mums reikia, kad jis būtų sveikas, stiprus ir gerai atrodytų, būdamas teisiamųjų suole.

Redakcijos „Dialog.UA“ analitinis skyrius

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

dialog.ua

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()