Antraštėse vėl figūruoja didelio aukščio stebėjimo balionai, todėl verta pasidomėti, kaip sovietai manė kovoti su šiais kebliais taikiniais.

Nuo 1956 m. iš Vakarų valstybių į Varšuvos pakto valstybių teritorijas dideliame aukštyje dreifuojantys žvalgybiniai oro balionai tapo rimtu nepatogumu sovietų karinei valdžiai. Tokie balionai gali mėtyti propagandinius lankstinukus, bet tai gali būti ir žvalgybos įranga ar net bombos. Likus 67 metams iki to laiko, kai JAV oro pajėgų naikintuvas F-22 numušė Kinijos stebėjimo balioną prie Pietų Karolinos krantų, kai šis kelias dienas plūduriavo virš JAV, Sovietų Sąjunga buvo rimtai pradėjusi daug didesniu mastu kovoti su oro balionais.

Kai kurie iš šių balionų prasiskverbė daugiau nei 2000 km į Sovietų Sąjungos teritoriją. Tačiau dėl esamų sovietų naikintuvų ir priešlėktuvinių raketų, kurios nebuvo visiškai veiksmingos prieš oro balionus, SSRS buvo priversta sugalvoti daugiau specialių priemonių. Tai istorija apie šaltojo karo sovietinį oro balionų perėmėją.

Rusijos šaltinių teigimu, 1956–1977 metais virš Sovietų Sąjungos teritorijos iš viso buvo identifikuoti 4112 oro balionų, iš kurių 793 buvo numušti naikintuvų. Nors dalis šių balionų priklausė civilinėms tyrimų organizacijoms, dauguma buvo naudojami kariniams tikslams.

Šnipinėjimo oro balionų aktyvumo pikas buvo 1956 m. sausį ir vasarį, kai buvo paleista beveik 3000 balionų; po to jie buvo stebimi daug rečiau, išskyrus trumpus padidėjusio intensyvumo laikotarpius. Po daugelio metų, 1980 m. gruodį ir 1981 m. sausį, sovietai užfiksavo kelis šimtus mažesnių balionų.

Į šias datas verta atkreipti dėmesį. Pirmuoju atveju tai buvo laikotarpis prieš pat lemtingąjį Sovietų Sąjungos komunistų partijos (TSKP) 20-ąjį kongresą, per kurį Nikita Chruščiovas atskleidė Josifo Stalino „asmenybės kultą“. Antruoju atveju tai buvo planuotos Varšuvos sutarties intervencijos į Lenkiją dienos, reaguojant į ten vykstantį judėjimą „Solidarumas“.

Per vieną imties laikotarpį, nuo 1975 m. rugpjūčio 11 d. iki rugsėjo 14 d., virš sovietinės teritorijos 36 000–46 000 pėdų (11 000-14 000 m) aukštyje buvo aptikta 11 dreifuojančių balionų. Juos atakavo sovietų oro gynybos pajėgų valdomi gaudytojai, įskaitant naikintuvus MiG-19, MiG-21, Tu-128, Su-15TM ir Jak-28P. Kartais keliolika ar daugiau orlaivių būdavo nukreipiami prieš vieną balioną. Iš šių 11 balionų aštuoni buvo numušti.

Vidutinės išlaidos amunicijai buvo didelės: 4 raketos „oras-oras“ (AAM), 26 nevaldomos raketos ir 112 patrankų šovinių vienam balionui. Toks ginklo naudojimas nebūtinai yra problema, jei naudojamas didelis balionas, tačiau jis tampa labai brangus, jei tokių balionų yra keli šimtai ir nežinoma, kokius krovinius jie gabena.

Ankstyvieji balionų žudikai

Sovietai kai kurias senesnes S-25 „Berkut“ (NATO kodinis pavadinimas SA-1 „Guild“) ir S- 125 „Neva“ (SA-3 „Goa“) priešlėktuvines raketas perdarė specialiai numušti balionams. Tuo tarpu naujiems oro gynybos radarams keliami reikalavimai apėmė galimybę aptikti aerostatus, nes greitai paaiškėjo, kad esamu radaru oro balionų nepavyko lengvai aptikti.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje pradėti kurti sovietiniai orlaiviai perėmėjai (interceptor), galintys kovoti su didelio aukščio oro balionais. 1971 m. rugpjūčio mėn. kelioms projektavimo komandoms buvo pavesta parengti pasiūlymus. Iš aerostatinių perėmėjų orlaivių nebuvo reikalaujama didelio greičio, nes jų taikiniai beveik stovėjo. Svarbiausias veiksnys buvo galimybė greitai pasiekti labai didelį aukštį, taip pat manevruoti ten patekus.

Kadangi radaras nebuvo labai efektyvus oro balionams aptikti ir sekti, orlaivyje būtų įrengtas elektrooptinis taikiklis. Ginkluotė turėjo būti judrus pabūklas, galintis nusitaikyti į aerostatus, skriejančius gerokai aukščiau naikintuvo lubų.

1971 m. lapkritį Aleksandro Jakovlevo komanda pateikė projektą Jak-25PA (perekhvatchik aerostatov, oro balionų gaudytojas), kuris turėjo būti ankstesnio didelio aukščio žvalgybinio lėktuvo Jak-25RV modifikacija, kuris pats buvo sovietinis „Lockheed“ U-2 analogas. Lėktuvo ginkluote turėjo būti dvivamzdis GSh-23 pabūklas judančiame bokštelyje.

Tačiau Jak-25PA našumas buvo įvertintas kaip prastesnis, daugiausia dėl senų R-11V-300 variklių, kurie nepajėgė pakelti orlaivio į didesnį nei 64 000 pėdų (19 500 m) aukštį. Tuo pačiu metu orlaivis buvo per mažas, kad tilptų reikiama įranga ir ginkluotė; jo kilimo svoris buvo tik 9000 kg.

Jak-25RV buvo Jak-25 gaudytuvo konversija, pridedant ilgą tiesų sparną, o ne nulenktą sparną. Tačiau orlaivis buvo sukurtas paskubomis ir didžioji jo struktūros dalis liko nepakitusi. Nors šios savybės buvo tinkamos naikintuvui, jos buvo per sunkios nejudriam žvalgybiniam lėktuvui.

Dėl šios priežasties Jak-25RV niekada nepriartėjo prie U-2 siūlomo našumo; sovietų lėktuvas pasiekė maksimalias 20 400 m eksploatacines lubas ir tik 3000 km atstumą. Jak-25RV pirmąjį skrydį atliko 1959 m. kovo 1 d.

"Russian Dragon Lady"

This supposed to be Yakovlev Yak-25PA, a high-altitude balloon interceptor aircraft.

look at those wings! look so much like Lockheed U-2 but it's not reconnaissance aircraft lol pic.twitter.com/64NoYVLaRs

— Mike Lawson - Library Director (@ImMikeLawson) January 5, 2020

Nors Jak-25RV buvo sukurtas kaip atsakas į U-2, sovietų oro pajėgos mažai domėjosi žvalgybine versija – norint, kad jo veikimas atitiktų U-2 lygį, iš esmės reikėjo sukurti naują orlaivį. Dėl to net 155 orlaiviams iš 165 pagamintų buvo priskirta visai kita paskirtis: jie tapo priešlėktuvinių raketų pratybų taikiniais.

„Myasishchev“ M-17 „Mystic- A“

Vietoj Jak-25PA įgyvendinimui buvo pasirinktas kitas projektas su visiškai nauju Vladimiro Myasishchevo komandos lėktuvu M-17. M-17 konstrukcija nebuvo paprasta. Paaiškėjo, kad plačioje Centrinio aerohidrodinaminio instituto (CAGI) sparnų profilių bibliotekoje nebuvo nė vieno profilio, kuris užtikrintų aukštą kėlimo koeficientą stratosferoje. Labai padidėjo trinties pasipriešinimo dalis bendrame orlaivio pasipriešinime. Naujų struktūrinių problemų taip pat kilo dėl didelio formato sparno.

M-17 buvo dviejų uodegų orlaivis, varomas vienu turboreaktyviniu varikliu, sumontuotu galinėje trumpo fiuzeliažo dalyje. Iš turimų sovietinių turboreaktyvinių variklių buvo pasirinktas galingiausias „Kolesov“ RD36-51V. Lėktuvas galėjo greitai pakilti į didelį aukštį, tačiau jo ištvermė buvo tik dvi valandos, skirtingai nei U-2, kuris į aukštį kilo lėtai, bet skrido labai didelius atstumus.

Pirmasis M-17 buvo baigtas 1978 metais Kumertau gamykloje, kuri tuo metu gamino žemės ūkio sraigtasparnius Ka-26. Orlaivis buvo kažkas naujo gamyklos darbuotojams, o jo konstrukcija buvo labai sudėtinga, buvo daug klaidų, kurias reikėjo taisyti.

Metams baigiantis ir pasibaigus planų įgyvendinimo terminui, pirmasis M-17 1978 m. gruodžio viduryje atliko bandomąjį važiavimą Kumertau aerodrome. Dešinysis eleronas buvo netyčia nuleistas, o orlaivis staigiai apsisuko. Pilotas atsitraukė lazdą, kad išvengtų susidūrimo su sniego krūva ir pakėlė orlaivį į orą. Deja, esant beveik nuliniam matomumui, sparnas užkliuvo už beveik nematomos kalvos. Pilotas žuvo, o orlaivis visiškai sunaikintas.

Po šios katastrofos vėlesnių orlaivių gamyba buvo perkelta į Smolensko gamyklą.

Tęsinys kitame puslapyje:

Antrasis M-17 buvo paruoštas tik po trejų su puse metų. Civilinės metrikacijos CCCP-17103 ir „Aeroflot“ logotipu pažymėtu orlaiviu 1982 m. gegužės 26 d. skrido Eduardas Čeltsovas. Tais pačiais metais M-17 pirmą kartą buvo pastebėtas JAV žvalgybos palydovo Ramenskoje (Žukovskio) aerodrome. Jam buvo suteiktas laikinas ataskaitinis pavadinimas „Ram- M“, po kelerių metų pakeistas į „Mystic“. Vėliau buvo pastatytas ir kitas M- 17, CCCP-17401.

Ginkluotė

M-17 buvo sukurtas specialus elektrooptinis taikiklis, galintis aptikti maždaug 30 m skersmens balioną iš 30-40 km atstumo ir automatiškai jį sekti. Su juo sujungto lazerinio nuotolio ieškiklio nuotolis buvo 8 km.

Nutaikyti ginklą visu orlaiviu, kaip būdinga naikintuvui, šiuo atveju buvo neįmanoma. Todėl specialiai M-17 buvo paruoštas pabūklo bokštelis BD-59 su kilnojamu dvivamzdžiu 23 mm GSh-23 pabūklu ir 500 šovinių atsargomis. Tai leido lėktuvui kovoti su balionais, skriejančiais daugiau nei 13 000 pėdų (4000 m) aukštyje virš paties lėktuvo pasiekiamumo lubų, kurios buvo maždaug 70 000 pėdų (21 000 m). Taktiniai orlaivių pabūklai su tam tikru šarnyriniu mechanizmu, kad būtų lengviau pataikyti į platesnį taikinių diapazoną, Sovietų Sąjungoje nebuvo naujiena.

Norint susidoroti su balionais, taip pat reikėjo specialių sviedinių, kurių labai jautrus saugiklis įjungiamas pataikant į ploną baliono sienelę; pats sviedinys tada išplėštų dangoje kelių kvadratinių metrų ploto skylę. Standartiniai sviediniai tiesiog prasiskverbtų per baliono gaubtą, nepadarydami didelės žalos.

Ginkluotės sistemos bandymai buvo atlikti bombonešyje Tu-16, kurio nosyje buvo įmontuotas M-17 fiuzeliažo priekis. Didžiausias sunkumas buvo didelis orlaivio artėjimo greitis link beveik stovinčio baliono; tai paliko labai mažai laiko nusitaikyti. Tiesą sakant, nei Tu-16, nei M-17 niekada nebuvo aprūpinti patranka, o bandymams buvo naudojama filmavimo kamera.

M-17 bandymų metu buvo susidurta su daugybe problemų. Uodega vibravo dideliu greičiu skrendant dideliame aukštyje. Valdymo paviršiams buvo nepriimtinai didelės apkrovos. Oro stabdžiai buvo neveiksmingi. Pamažu problemos buvo išspręstos, tačiau tuo tarpu dėmesio centre atsidūrė naujos rūšies priešbalioninis ginklas.

Oro lazerinis ginklas „Beriev“ A- 60

1975 m., kai pirmasis M-17 vis dar buvo statomas, sovietai pradėjo kitą kovos su didelio aukščio oro balionais planą. Maskvos bendrovė „NPO Almaz“, daugiausia susijusi su priešlėktuvinėmis ir priešraketinėmis sistemomis, pradėjo kurti anglies dioksido (CO₂) lazerinį pabūklą „Ladoga“, kuris turėjo būti montuojamas transporto lėktuve Il-76 – taip sukurta „Dreyf“ sistema, skirta kovai su aerostatais.

Berievo projektavimo biurui Taganroge buvo pavesta transportinį lėktuvą Il-76MD paversti lazeriniu ginklanešiu, pavadintu A-60. Be tradicinių karinio jūrų laivyno orlaivių, Berijevas pagamino daug specialios paskirties orlaivių, įskaitant išankstinio įspėjimo platformą A-100 bei strateginį lėktuvą Tu-142MR.

Pirmasis eksperimentinis A-60, žinomas kaip „Izdeliye 1A“, pirmą kartą skrido 1981 metų rugpjūčio 19 dieną su Jevgenijumi Lachmostovu prie valdymo pulto. Lėktuvo lazerinis ginklas buvo patalpintas krovinių skyriuje. Ant fiuzeliažo stuburo buvo didelis gaubtas, dengiantis veidrodinę sistemą, kuria lazerio spindulys buvo nukreiptas į taikinį. Ginklas turėjo 40 km nuotolį ir galėjo „šaudyti“ iš viso 50 sekundžių, bent jau pagal konstrukcijos specifikaciją; pranešama, kad tikrasis šaudymo laikas buvo tik 11 sekundžių.

Taikymo sistemą sudarė „Phazotron-NIIR Ladoga“ radaras su į viršų nukreipta 1,5 m skersmens antena, sumontuota po dideliu svogūniniu gaubtu orlaivio nosyje, ir lazerinio lokatoriaus. Balioną buvo galima aptikti ir sekti nuo 50 iki 70 km.

1984 m. balandžio 27 d. A-60, skridęs 32 800 pėdų (10 000 m) aukštyje, apgadino balioną virš Volsko aerostato tyrimų centro, 700 km į pietryčius nuo Maskvos.

1988 metais Chkalovskio bandomajame aerodrome netoli Maskvos per atsitiktinį gaisrą sudegė bandomasis lėktuvas „Izdeliye 1A“. 1991 m. rugpjūčio 29 d. buvo pradėti antrojo eksperimentinio lėktuvo A-60/2 („Izdeliye 1A2“; registracija CCCP-86879, vėliau RA-86879) bandymai. Tačiau po dvejų metų bandymai buvo sustabdyti dėl finansavimo stokos.

Daugiau jokių balionų

„Myasishchev“ M-17 ir „Beriev“ A-60, kaip oro balionų gaudyklių, istorija baigėsi gana netikėtai, net nepasibaigus jų bandymams. Devintojo dešimtmečio antroje pusėje oro pajėgų susidomėjimas šiais orlaiviais pradėjo blėsti, nes patys oro balionai pasirodydavo vis rečiau. Vienas paskutinių tokių incidentų įvyko 1990 metų rugsėjo 3 dieną, kai 40 000 pėdų (12 200 m) aukštyje netoli Murmansko buvo numuštas dreifuojantis aerostatas.

Abu šie orlaiviai buvo panaudoti kitokiais tikslais. Oro balionų gaudytojas M-17 buvo transformuotas į didelio aukščio žvalgybinį lėktuvą M-17RM (razvedchik modifitsirovannyi, modified reconnaissance), kitaip dar vadinamą M-55; jis gavo NATO kodinį pavadinimą „Mystic-B“. Pirmasis jo skrydis įvyko 1988 m. rugsėjo 16 d. Svarbiausias pokytis buvo dviejų „Solovjov“ D-30V variklių naudojimas vietoj vieno RD36-51V.

M-17RM turėjo atlikti žemės pozicijų žvalgybą, skrisdamas keliasdešimties km gilyn į priešo teritoriją dideliame aukštyje. Jis realiu laiku perduotų žvalgybos duomenis į antžeminį komandinį postą, iš kurio savo ruožtu būtų galima siųsti tikslo indikacijas smogiamiesiems daliniams. Ši sistema iš esmės buvo panaši į JAV „Assault Breaker“ arba PLSS (Precision Location Strike System). Tačiau projektas taip ir nebuvo įgyvendintas.

Pagaminti keturi skraidantys M-55 orlaiviai, vienas iš kurių eksploatuojamas ir šiandien, kuris pavadinimu „Geofizika“ naudojamas civiliniams stratosferos ir Žemės paviršiaus tyrimams.

A-60 vis dar yra lazerinio ginklo platforma, tačiau nebėra skirtas numušti balionus. Po ilgos pertraukos desantinių lazerių projektas buvo atnaujintas 2002 m. gruodžio 23 d., kai Rusijos gynybos ministerija sudarė sutartį su bendrove „NPO Almaz“ dėl naujos „Sokol-Echelon“ (Sokol reiškia sakalas) tyrimų ir plėtros programos. Tai suteikė A-60 naują vaidmenį: dabar tikimasi, kad jo lazerinis ginklas „apakins“ priešo žvalgybos palydovų infraraudonųjų spindulių jutiklius.

Russia is, like the US, busy in developing a new airborne laser weapon with the help of know-how accumulated by the Beriev A-60 airborne laser laboratory. In 2011, work was frozen due to budget cuts. In 2016, it was clandistine restarted. pic.twitter.com/pXF2baP2uR

— Scramble (@scramble_nl) February 26, 2018

Atnaujinto A-60 1A2 skrydžio bandymai buvo atnaujinti maždaug 2006 m. Paskutinė bandymų dalis apėmė „kovinį“ eksperimentą 2009 m. rugpjūčio 28 d., kai 1A2 1500 m aukštyje padarė šūvį prieš japonišką „Ajisai“ palydovą ir buvo užregistruotas atsispindėjęs signalas.

RuMOD: Rus completed land tests of A-60 "Sokol-Eshelon"-new airborne laser system. Flying tests are underway v @tass_agency pic.twitter.com/CooQ8EiiV9

— KURYER🤔 (@RSS_40) October 4, 2016

Anot „NPO Almaz“, „Sokol-Echelon“ buvo pakeista nauja programa, pavadinta „Sokol-V“. 2019 m. gruodžio 28 d. interviu Gynybos ministerijos laikraščiui „Krasnaja Zvezda“ gynybos viceministras Aleksejus Krivoručko sakė, kad Rusijoje „vyksta darbas kuriant įvairaus tipo didelės galios lazerines technologijas. Planuojama ją įdiegti į lėktuvus ateinančiais metais“. Kadangi Berijevas užpatentavo kelis lazerio įdėjimo į A-60 variantus, šis orlaivis atrodo kaip tikėtinas kandidatas.

Tai, žinoma, visiškai kita istorija.

Kol kas istorija apie Rusijos oro balionus-perėmėjų lėktuvus baigėsi, tačiau stebėjimo balionams esant laisvėje, mažai tikėtina, kad Kremliaus gynybos planuotojai visiškai pamiršo šią ypatingą grėsmę.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

The Drive

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()