Net­gi no­rin­tys kaž­ką dėl glo­ba­laus at­ši­li­mo nu­veik­ti žmo­nės daž­nai nie­ko ne­da­ro. Ko­kios yra to prie­žas­tys – ir ką ga­li­me pa­da­ry­ti?

Dabar dauguma sąmoningų žmonių supranta, kad degino pernelyg daug anglies. Dauguma tų pačių žmonių vis dar degina pernelyg daug anglies. Yra didelis atotrūkis tarp mūsų požiūrio į klimato kaitą ir mūsų veiksmų, stengiantis ką nors dėl to padaryti. Deja, svarbu tik veiksmai, o ne sentimentai ar geri ketinimai.

Daugelis mūsų esame žengę kelis žingsnius tinkama kryptimi. Tačiau ir toliau išmetame šiltnamio efektą sukeliančias dujas. Kartais išties negalime be to apsieiti. Ne visi gali sau leisti įsigyti saulės skydelius, kaimo gyventojai negali važinėti metro, o šaltame klimate gyvenantys negali apsieiti be šildymo. Tai – struktūriniai barjerai, nepaklūstantys asmens kontrolei.

Tačiau tokių barjerų nevaržomiems pasirinkti mažiau klimatui kenkiančius sprendimus ir elgesį visai įmanoma. Tačiau kol kas nesiimame pakankamai veiksmų, kad būtų sumažinta anglies dioksido ir kitų šiltnamio efektą sukuriančių (ŠES) dujų emisija. Kodėl taip yra? Kas mus sulaiko nuo darymo bent to, ką galime padaryt?

Prieš keletą metų pradėjau tirti šią problemą. Žurnalistai klausė manęs paprasto klausimo: jei tiek daug žmonių nerimauja dėl klimato, kodėl nėra daugiau ką nors dėl to darančių? Kalbantis su žmonėmis, jie išreikšdavo susirūpinimą klimato kaita, ir tada pasakydavo, „bet…“

Greitai tapo akivaizdu, kad dauguma barjerų veikimui yra ne struktūriniai, o psichologiniai. Tai yra, kaip juos vadinu Neveikimo Drakonai. Mitologijoje yra įvairiausių drakonų, o Azijos drakonai negi gali būti geranoriški. Tačiau, būdamas vakarietis, naudoju drakonus kaip šių kliūčių metaforą, nes Vakarų drakonai visad trukdydavo žmonėms pasiekti savo tikslus. Kita, ne tokia akivaizdi šio pasirinkim priežastis yra pačiame žodyje: šie barjerai yra progreso vilkinimas (angl. – drag on).

Pradėjus aiškintis, pasirodo, tų drakonų labai nemažai. Aš aptikau 33, priklausančius septynioms bauginančioms šeimoms.

Ribotas suvokimas

Žmonės yra daug mažiau racionalūs, nei manyta – tai pasakytina ir kalbant apie klimato. Šioje, didžiausioje, šeimoje yra 10 drakonų rūšių.

Senovinės smegenys

Fiziniai mūsų smegenys iš esmės neevoliucionavo pastaruosius 30 000 metų. Tada mes klajojome po savanas, labiausiai rūpinomės savo draugais ir artimaisiais, tiesioginiais pavojais ir greitai panaudojamais ištekliais. Nors išmokome galvoti (truputį!) apie kitus žmones, senovinės mūsų smegenys grįžti į čia ir dabar, kas nesuderinama su dėmesio kreipimu į laipsnišką ir dažnai tolimą klimato pokyčio įtaką. Todėl veikiame vangiai.

Nežinojimas

Nežinojimas veikimui trukdo trimis būdais: nežinojimu, kad klimatas keičiasi, nežinojimu, ką daryti, kai problema suvokiama, ir nežinojimu, kada pateikiama neteisinga informacija. Pirmoji problema menksta, nors faktinių žinių trūkumas tebėra didžiu;lis: mano komanda neseniai tikrino reprezentatyvios imties kanadiečių žinias apie klimato kaitą. Išsiaiškinome, kad jie galėjo teisingai atsakyti vidutiniškai į 1,5 klausimo iš 6.

Antra, trūksta žinių, kokių veiksmų imtis, kaip vykdyti tuo, apie kuriuos žinoma, ir skirtingų veiksmų santykinę naudą klimatui. Šį aspektą suprantame vis geriau, ir bendrais bruožais žinome, ką turėtume daryti. Tačiau dar daug reikia išmokti, iš dalies dėl to, kad atsakymai ne visada yra universalūs – pavyzdžiui, tai, kas būtų geriausia praktika Londone, gali nebūti geriausia praktika Vankuveryje. Be to, atsakymai ne visada akivaizdūs – pavyzdžiui, ėriuko, užauginto Naujoje Zelandijoje ir suvalgyto Jungtinėje Karalystėje anglies pėdsakas mažesnis, nei JK užauginto ir suvalgyto. Ir dabartiniai produktai susideda iš daugelio ingredientų ar komponentų ir jų gyvenimo ciklai sudėtingi.

Trečia, nežinojimas kyla ir iš disciplinuotų ir tyčinių grupių, suinteresuotų ŠES dujų gamyba ir naudojimu, pastangų sukelti abejones klimato mokslu.

Aplinkosauginis nejautrumas

Yra du šio drakono porūšiai. Pirma, kiekviena aplinka sudaryta iš daugiau elementų nei galime aprėpti, tad elgiamės su jais selektyviai. Kartais ryškiausiems elementams skiriame didesnį dėmesį ne tokių akivaizdžių, bet pavojingesnių elementų sąskaita, būtent taip nutinka nelaimės. Klimato kaita daugeliui tokia ir yra: pavojingas reiškinys, kuris nėra akivaizdus, nes nesukelia jokių asmeninių nedelsiamų sunkumų. Todėl vargu ar ką imamasi daryti.

Antrasis porūšis reiškiasi kitame stimulų spektro gale. Kai žmonės mato tą patį įspėjimą daug kartų, jie pripranta ir nustoja kreipti dėmesį. Panašiai ir nuolat girdint apie klimato kaitą, ypač, jei žinutės tokios pačios, gali sukelti nejautrumą tokioms žinutėms ir nebeskatinti elgesio, galinčio padėti problemą spręsti.

Neužtikrintumas

Eksperimentai rodo, kad neužtikrintumas – tiek tikras, tiek numanomas – susilpnina „žaliąjį“, draugišką aplinkai, elgesį. Pavyzdžiui, kai žmonių buvo klausiama, kiek žuvų jie išgaudytų hipotetiniame vandenyne, kuo netikslesnis likusių žuvų skaičius būdavo jiems pateikiamas, tuo daugiau jie sakė paimsiantys. Žmonės linkę bet kokį neužtikrintumo ženklą laikyti pakankama priežastimi elgtis savanaudiškai. Tas pats vyksta ir realiame pasaulyje. 2007 metų pranešime Tarpvyriausybinė klimato kaitos taryba (Intergovernmental Panel on Climate Change – IPCC) išreiškė užtikrintumo savo prognozėmis lygį labai atsargiai, naudodami tokias frazes, kaip „tikėtina“ ar „labai tikėtina“. Tad daugelis interpretavo pranešimą kaip rodantį mažesnį užtikrintumą, nei IPCC norėjo perteikti. Tad, kyla nuolatinė problema: kaip pateikti klimato klimato pasekmių tikimybę sąžiningai, tuo pačiu neskatinant problemos menkinimo, kas, aišku, padeda pateisinti neveikimą.

Nuvertinimas

Vienas gerai žinomas psichologinis polinkis yra mūsų tendencija nuvertinti tolimus ir būsimus pavojus. Tas pat pasakytina ir apie klimato kaitą. Pavyzdžiui, mano kolegos ir aš išsiaiškino, kad 15 iš 18 šalių piliečiai mano, kad aplinkos sąlygos yra blogesnės kitose šalyse. Nors sąlygos kitose šalyse dažnai būna objektyviai blogesnės, tokia tendencija pasireiškia netgi panašiose vietose, tarkime, Anglijos kaimeliuose, nutolusiuose vienas nuo kito kelis kilometrus. Žmonės taip pat linkę nuvertinti ateityje būsiančias aplinkos rizikas. Abu nuvertinimo tipai yra veiksmų prieš klimato kaitą barjeras. Jei manoma, kad sąlygos bus blogesnės kitur ir ateityje, žmonės bus mažiau motyvuoti veikti.

Optimizmo šališkumas

Optimizmas iš esmės yra sveikas, pageidautinas požiūris, galintis duoti naudingų asmeninių rezultatų. Tačiau, galima persistengti, taip sugriaunant gerovę. Pavyzdžiui, žmonės yra pernelyg optimistiškai vertina laimingos santuokos ar ligos išvengimo tikimybę. Jie taipogi pernelyg optimistiškai vertina aplinkosaugines rizikas.

Numanomas asmeninio elgesio nereikšmingumas

Kadangi klimato kaita yra išsklaidyta ir globali problema, daug žmonių nieko nedaro, manydami, kad jų elgesys labai mažai veikia rezultatą ar visai jo neveikia. Su tuo glaudžiai susijęs ir fatalizmas – jausmas, kad nieko neis padaryti, ne tik pačiam, bet netgi kolektyvinėmis žmonių pastangomis.

Patvirtinimo šališkumas

Mums patinka, kai mums sako, kad esame teisūs. Todėl žmonės linkę skaityti ir žiūrėti medijas, kurios sako jiems, kad jie eina teisingu keliu. Abejojantieji klimatologija, linkę skaityti tuos laikraščius ir žiūrėti tuos kanalus, kurie tokį jų įsitikinimą tvirtina. Savo ruožtu, tai rimtas barjeras imtis klimato gerinimą skatinančio elgesio .

Laikas – pinigai

Tyrimai rodo, kad kai žmonės vertina laiką pinigine išraiška, jie linkę nesielgti draugiškai aplinkai. Pinigai yra savanaudiškumo apibendrinimas, todėl, kai kas nors su jais susieja savo laiką, kenčia aplinka.

Įsivaizduojamas negalėjimas

Daugeliui klimatą teigiamai veikiančių veiksmų reikia šiek tiek žinių, įgūdžių ar sugebėjimo. Kai kurie žmonės negali veikti, tarkime, dėl fizinės negalios. Tačiau daug daugiau gali, pavyzdžiui, važiuoti dviračiu ar pakeisti dietą, tačiau tvirtina negalintys to padaryti.

Ideologijos

Šioje šeimoje yra keturios plačios tikėjimo sistemos, stabdančios klimatui naudingą elgesį.

Pasaulėžiūra

Pasaulėžiūra yra platus susijusių požiūrių tinklas. Kai kuriuose yra speciali vieta požiūriui į klimato kaitą. Pavyzdžiui, laisvo korporatyvinio kapitalizmo rėmimas ypač susijęs su netikėjimu globaliniu atšilimu. Kapitalizmas milijonams suteikė patogų gyvenimą, bet kai kurie jo aspektai, pavyzdžiui, tikėjimas išteklių laisve – kad bendrus išteklius galėtų naudoti bet kas – taip pat sukėlė žvejybos, miškų ir landšaftų nykimą visame pasaulyje. Finansiškai ar emociškai susisiejus su kapitalistinėmis organizacijomis, nelabai eina priimti pozityvų klimatui elgesį.

Antžmogiškos galios

Kai kurie žmonės daro mažai ar visa nieko nedaro, nes tiki, kad religinė ar sekuliarinė dievybė nepaliks jų, ar bet kokiu atveju darys, ką norės. Kai Australijos Melburno universiteto tyrėjai apklausė žmones, gyvenančius Tuvalu pagrindinėje saloje, Funafuti, kuriai gresia kylantis jūros lygis, išsiaiškino, kad maždaug pusė dėl to nesijaudino, tikėdami, kad Dievas nesulaužys biblinio pažado daugiau niekada neužtvindyti Žemės. Dar dažniau sekuliarūs žmonės mano, kad Motina Gamta elgsis taip, kaip sumaniusi ir mes, paprasti mirtingieji, jos sprendimo negalime pakeisti. Iš tokių tikėjimų natūraliai kyla neaktyvumas dėl klimato kaitos.

Technologinis gelbėjimas

Techninių inovacijų teikiamo gyvenimo standartų gerinimo istorija ilga ir gerbtina. Žinoma, ji gali būti klimato kaitos mažinimo partnerė: pažvelkite kad ir į saulės elementų kainų mažėjimą. Tačiau kai kas tuo neapsiriboja ir tiki, kad technologija gali išspręsti visas klimato kaitos problemas. Toks perdėtas įsitikinimas gali tapti dar vienu barjeru klimato kaitą mažinančiam elgesiui.

Sistemos pateisinimas

Tai yra tendencija ginti ir pateisinti status quo. Kai žmonės gyvena patogiai, auga polinkis nesupti valties ir – tai dar svarbiau – noras neleisti kitiems keisti esamos tvarkos. Klimato kaita pareikalaus didelių pasikeitimų; sistemos teisintojai paprastai šių pokyčių nepriims, ir jiems priešinsis. Žiūrint iš gerosios pusės, jei klimato kaitos mažinimas bus matomas kaip sistemos dalis, tai gali pasikeisti.

Socialinis palyginimas

Žmonės yra visuomeniški gyvūnai; savo situacijos lyginimas su kitų yra giliai įrėžta tendencija. Šioje drakonų šeimoje yra trys rūšys.

Socialinis palyginimas

Žmonės nuolat lygina savo veiksmus su kitų elgesiu. Lygindami save su kuo nors, kuo žavimės, esame linkę pasirinkti tai, ką pasirenka ir jie; jei to kažko požiūris į klimato kaitą yra neigiantis, tikėtina, nuspręsime, kad klimatas ne tokia jau didelė problema..

Socialinės normos ir tinklai

Normos yra tai, ką laikome tinkamais veiksmais. Jos gali būti galinga progresyvi jėga prieš klimato kaita, tačiau gali būti ir regresyvi. Socialiniai tinklai kuria ir neformaliai diegia normas. Jei tinklas linkęs abejoti, suprantama, valdo neveiklumo drakonas. Bet tai veikia ir kita kryptimi. Pavyzdžiui, vieno JAV rajono kaimynystė tinkle gali paaiškinti, kodėl fotovoltinius skydelius ten įsirengė 16 procentų namų savininkų, daug daugiau, nei nacionalinis 1% vidurkis.

Jaučiama nelygybė

Jaučiama nelygybė dažnai pateikiama kaip priežastis neveikti: „Kodėl turėčiau keistis aš, jeigu nesikeičia jie?“ Paprastai „jie“ – kitos šalys ar gerai žinomi žmonės, kas pasitarnauja patogiu savo neveiklumo pateisinimu. Tai rodo ir eksperimentai, kad kai egzistuoja bet kokia, tikra ar manoma, nelygybė, bendradarbiavimas silpnėja.

Negrįžtamos išlaidos

Mums patinka pirkti daiktus, kurie padaro mūsų gyvenimą patogesnį ir labiau nuspėjamą. Kai kurie pirkiniai gali daryti teigiamą įtaką klimatui, bet dauguma tokie nėra. Šioje drakonų šeimoje yra keturios rūšys.

Negrįžtamos išlaidos

Į ką nors investavus, atsisakyti investicijų dėl priežasčių, susijusių su klimatu, pasidaro nelengva. Ryškiausias pavyzdys – automobilis. Jei įsigijau automobilį ir moku už jo draudimą ir išlaikymą, kodėl turėčiau parduoti šį jaukų mobilų kambariuką ar palikti jį prie namų? Panašiai ir žmonėms, investavusiems į iškastinio kuro pramonę ar joje dirbantiems, tikėjimas, kad šio kuro deginimas kenkia aplinkai, gali sukelti kognityvinį disonansą. Dažnai lengviau sumažinti šį disonansą pakeitus įsitikinimą („šio kuro deginimas problemų nekelia") nei pakeisti elgesį (atsisakyti akcijų).

Įprotis

1890 metais vienas iš psichologijos pionierių Williamas Jamesas pavadino įprotį „gigantišku visuomenės smagračiu“ – tai yra, galinga jėga, išlaikančia įprastumą ir tvarką. Klimato kaitos kontekste įprotis gali lemti rutiną, kenksmingų veiksmų atlikimą nesusimąstant. Žinoma, klimatą teigiamai veikiantys įpročiai gali būti naudingi.

Įprotis nėra žavingas drakonas, bet vienas iš svarbiausių, nes daugelį kartojamų veiksmų labai sunku pakeisti visam laikui – pagalvokite apie dietą ir transportą. Kai kurie žmonės naudoja „elgesio momento“ terminą, nes jis tiksliai išreiškia šį pasipriešinimą pokyčiams. Pavyzdžiui, automobilių naudojimo elgesio momentas yra didelis, todėl jį labai sunku pakeisti.

Konfliktuojantys tikslai, vertybės ir įkvėpimas

Visi turime įvairiausių tikslų gyvenime, ir ne visi jie suderinami su klimato pokyčio silpninimu. Kone visuotinis siekis „veržtis pirmyn“ dažnai reiškia veiksmus, konkuruojančius su tikslu mažinti klimato kaitą, tarkime, didesnio namo pirkimas, egzotiškos atostogos ar naujo automobilio įsigijimas.

Tai, kad su klimatu susiję siekiai dažnai kukliai tūno visų kitų siekių užnugaryje, paaiškėja, kai žmonių paprašoma įvertinti klimato kaitos aktualumą, lyginant kitomis problemomis ir rūpesčiais: dažniausiai jiems skiriama maža svarba. Pew Research Center atliktos apklausos atskleidžia, kad 80 procentų JAV respondentų sako, kad klimato kaita yra „svarbi problema“, tačiau lyginama su kitomis problemomis, pagal svarbumą jai skiriama 20-ta vieta iš 20-ies. Dauguma žmonių linkę pritarti lėšų tvarkymuisi su klimato kaitos sukeltais ekonominiais kaštais, jei tik tie pinigai bus ne iš jų kišenės.

Prisirišimas prie vietos

Žmonės labiau linkę rūpintis vietomis, prie kurių prisirišę. Taigi, silpnas prisirišimas gali tapti barjeru teigiamai klimatą veikiančiam elgesiui. Tačiau taip gali veikti ir stiprus prisirišimas prie vietos, pavyzdžiui, NIMBY'iškas pasipriešinimas šalia statomiems vėjo generatoriams.

Nepasitikėjimas

Kai žmogus blogai galvoja apie kitą, vargu ar patikės tuo, ką jis sako, ar paklausys nurodymų. Toks neigiamas požiūris būna įvairus.

Nepatiklumas

Pasitikėjimas yra sveikų santykių pagrindas. Kai tarp piliečių ir mokslininko ar valdžios atstovų jo trūksta, kyla vienoks ar kitoks pasipriešinimas. Netrūksta įrodymų, kad daugelis žmonių į mokslininkų ar valdžios atstovų žinutes vertina nepatikliai. Kai pasitikėjimas pakertamas, teigiamų elgesio pokyčių tikimybė mažėja.

Numanomas programos neadekvatumas

Politikos kūrėjai įgyvendino daug programų, skirtų tvaraus ar draugiško klimatui elgesio skatinimui. Dauguma jų savanoriškos, tokios, kaip oro tarpų izoliacijos ar efektyvių prietaisų pirkimo kompensavimas. Taip žmonės gali rinktis ar priimti pasiūlymą, ir dažnai nusprendžia, kad jis nepakankamai geras, kad jie dalyvautų.

Neigimas

Neužtikrintumas, pasitikėjimo trūkumas ir negrįžtamos išlaidos gali nesunkiai sukelti aktyvų problemos neigimą. Tai gali būti neigimas, kad klimatas kinta iš viso, ar kad jį sukėlėme mes – daugumoje šalių ženklios mažumos tuo tiki.

Tokio požiūrio besilaikantieji paprastai būna tiesmuki. Vieno laikraščio straipsnio apie aplinkosauginės psichologijos tyrimus skaitytojo komentaras yra tipiškas savo emociniu intensyvumu, juntamu kai kurių neigėjų: „Tai rodo, kad krūvai psichologų reikia kvaršinti žmonėms galvas, kad šie imtų tikėti ta „ekodraugiška“ nesąmone.“

Reakcingumas

Nepatiklumas ir neigimas sukelia tai, ką psichologai vadina reakcingumu, tendencija kovoti prieš bet ką, kas atrodo kėsinasi į jo laisvę. Be abejo, kai kurios aplinkybės reakcingumą skatinti turėtų, bet klimato kaita nėra viena iš jų. Reakcingumas kelia ypač daug problemų klimato atveju, nes jis gali skatinti veiksmus, kenkiančius netgi labiau, nei neveikimas.

Juntama rizika

Keisti elgesį rizikinga. Kuo gali rizikuoti svarstantieji imtis klimatui draugiškų veiksmų? Šiuo atveju yra šeši neveiklumo drakonai.

Funkcinė rizika

Ar tai suveiks? Jei kas nusiperka, tarkime, elektromobilį, jis, kaip nauja technologija, gali turėti veikimo problemų. Tą patį galima pasakyti apie daugumą žaliųjų technologijų.

Fizinė rizika

Kai kurios adaptacijos gali turėti, ar bent jau gali būti manoma, kad turi, su jomis susijusį pavojų. Pavyzdžiui, jau pagamini dviračiai praktiškai nekuria šilumos efektą sukeliančių dujų, bet gali tekti dažniau lankytis traumatologiniame punkte.

Finansinė rizika

Daugeliu žaliųjų sprendimų reikia kapitalo investicijų ar brangiau mokėti. Per kiek laiko tai atsipirks? Jei produktas tampa fiksuota gyvenamosios vietos dalimi, kaip saulės elementai, ar instaliavimo kaštai atsipirks ar sutaupysiu pakankamai energijos? Ar papildoma elektrinio automobilio kaina to verta?

Socialinė rizika

Kiti žmonės pastebi daug mūsų daromų pasirinkimų. Todėl galime būti vertinami, kas gali pakenkti reputacijai arba ego. Ar važiuodamas dviračiu atrodysiu keistai? O ką, jei tapsiu veganu? Ar pasiliksiu seną mobilųjį?

Psichologinė rizika

Ši rizika, glaudžiai susijusi su socialine rizika, daugumai žmonių tikriausiai mažiau tikėtina, bet kaip bebūtų, gali iškilti. Jei dėl klimatui palankaus elgesio mus erzina, kritikuoja ar net tyčiojasi, kyla rizika, kad nukentės savęs vertinimas ir pasitikėjimas savimi.

Laiko rizika

Kita rizika, kad klimatui palankių veiksmų planavimui ir vykdymui skirtas laikas nesuteiks norimų rezultatų. Daug žmonių nemažai laiko svarsto, ar įsirengti saulės skydelius, tapti vegetaru ar susisiekimui naudoti dviratį. Baimė, kad pasirinkimas nesuteiks geidžiamo rezultato, gali lemti neveiklumą: pokyčių planavimui praleistas laikas gali būti iššvaistytas.

Ribotas elgesys

Daugelis mūsų bent minimaliai darome ką nors, kas padeda riboti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. Bet dauguma mūsų galėtų nuveikti daugiau. Šis santykinai nepiktybiškas neveiklumo drakonas būna dviejų pagrindinių formų.

Simbolizmas

Kai kuriuos su klimatu susijusius elgesio pokyčius atlikti lengviau, nei kitus, bet jų poveikis ŠES dujų emisijai mažas arba jo visai nėra. Venas pavyzdys yra nuosavų maišelių nešimasis į parduotuvę. Tačiau kadangi juos įgyvendinti lengva, tai labiau tikėtina, kad įgyvendinami bus būtent jie, o ne brangesni, tačiau efektyvūs veiksmai, pavyzdžiui, susisiekimas dviračiu ar viešuoju transportu, perėjimas prie vegetariškos ar veganiškos dietos. tačiau, kaip ten bebūtų, juos galima vertinti kaip kelią link geresnių dalykų.

Atatrankos efektas

Neretai, padarius kokį nors teigiamą pokytį, jo naudą sumažina ar netgi ištrina paskesni veiksmai. Pavyzdžiui, perkantieji efektyviai kurą naudojančius automobilius ima važinėti daugiau, nei tada, kai turėjo ne tokį taupų automobilį. Kaip ir reakcingumas, šis drakonas gali ne tik panaikinti pranašumus, bet ir sukelti negatyvias bendras pasekmes.

Nustatėme 33 neveiklumo drakonus – o kaip galėtume juos nudobti?

Ką galima nuveikti prieš šią bauginančią armiją? Pirmiausia, struktūrinius barjerus turėtų pašalinti tokios jėgos, kaip įstatymų leidyba ir miestų atnaujinimas, bet vargu ar to pakaks.

Tačiau galima imtis kai kurių žingsnių. Atpažinkite pagrindinius savo drakonus, ta turėtų palengvinti jų nugalėjimą. Taip pat galima prisijungti prie pozityvią klimato atžvilgiu propaguojančių socialinių tinklų ir juos populiarinti.

Kitus žingsnius turi žengti tiek socialinės, tiek techninės srities tyrėjai, dažnai dirbdami kartu. Būtina geriau suprasti kaip žmonės gali peržengti šiuos barjerus. Reikia sukurti geresnius įvairaus elgesio anglies pėdsako matus, kad žmonės žinotų, kur reikia kreipti savo pastangas. Reikia geriau atlyginti žmonėms, kuriuos švelniai vadinu mulais: žmones. kurie neša visų mūsų naštą, jau dabar darydami viską, kas jų galioje. Taip pat reikia šypsotis kitiems – vadinu juos bitutėmis – kurie klimatui pozityvia veikla užsiima ne dėl su klimatu susijusių priežasčių, tarkime, tokiems, kaip dviratininkai, kurie važinėja dėl sveikatos ar žmonėms, kurie pasirenka neturėti vaikų. Galiausiai, reikia geriau suprasti tuos, kurie priešinasi klimato kaitos ribojimui skirtiems sprendimams ir technologijoms.

Neveiklumo drakonus įveikti galima, nors tai truks ilgai ir pergalė niekada nebus visiška. Tai būtina atlikti nedelsiant: jau gali nebūti likę keturių ar penkių dešimtmečių beatodairiško šiltnamio efektą sukeliančių dujų masto sumažinimui ir grįžimui prie subalansuoto klimato.

Robert Gifford yra aplinkosaugos psichologas Victoria'os universitete Kanadoje

Robert Gifford
New Scientist № 3029

Komentarai (18)