Fašizmo idėja taip ir nebuvo nugalėta.

Kaip iracionalumo ir smurto idėja, kaip argumentas ji negalėjo būti išnaikintas: kol nacistinė Vokietija atrodė stipri, ji europiečius ir kitus viliojo.

Jis buvo nugalėtas tik II Pasaulinio karo mūšių laukuose. Dabar jis sugrįžo — ir šį kartą fašistinį sunaikinimo karą kovoja Rusija. Rusijos pergale būtų patenkinti viso pasaulio fašistai.

Klaidingai ribojame savo fašizmo baimes vien Hitlerio ir Holokausto vaizdu. Fašizmas kilo Italijoje, buvo populiarus Rumunijoje — kur fašistai buvo apie smurtinius valymus svajoję stačiatikiai krikščionys — ir savo pasekėjo turėjo visoje Europoje (ir Amerikoje). Visų jo variacijų esmė – valios triumfas prieš protą.

Todėl jo neįmanoma bent patenkinamai apibrėžti. Žmonės ginčijasi, nesutaria, dažnai netgi labai aistringai, iš ko susideda fašizmas. Bet dabartinė Rusija daugumą tyrėjų keliamų kriterijų atitinka. Joje yra vieno lyderio – Vladimiro Putino – kultas. Yra II Pasauliniu karu pagrįstas mirusiųjų kultas. Yra mitas apie buvusio aukso amžiaus imperinę didybę, kurią atkurs gydančio smurto karas — žudikiškas karas prieš Ukrainą.

Ukraina fašistinio karo taikiniu tampa ne pirmą kartą. Šios šalies užkariavimas 1941 metais buvo Hitlerio pagrindinis karo taikinys. Hitlerio manymu, tuomet Ukrainą valdžiusi Sovietų Sąjunga buvo žydų valstybė: jis planavo pakeisti sovietų valdžią sava ir užgrobti derlingus Ukrainos laukus. Sovietų Sąjunga tuomet badautų, o Vokietija taptų imperija. Jis įsivaizdavo, kad tai neturėtų būti sunku, nes jo supratimu, Sovietų sąjunga buvo dirbtinis darinys, o ukrainiečiai – kolonijos gyventojai.

Panašumas su Putino karu – stulbinamas. Kremlius Ukrainą apibūdina kaip dirbtinę valstybę, kurios netikrumą įrodo žydų tautybės prezidentas. Manta, kad eliminavus negausų elitą, nesusipratusios masės laimingos priims Rusijos viršenybę. Dabar Rusija užkerta kelią ukrainietiškam maistui į pasaulį, kas gresia pasaulinio masto badu.

Daug kas dvejoja pripažinti šiuolaikinę Rusiją fašistine valstybe, nes Stalino laikų SSRS apibrėžė save kaip antifašistinę valstybę. Bet toks savęs apibūdinimas trukdė nustatyti fašizmą — ir nepadeda dabar. Amerikos, Britanijos ir kitų sąjungininkų padedama 1945 metais SSRS nugalėjo nacistinę Vokietiją. Tačiau jos pasipriešinimas fašizmui nebuvo nuoseklus.

Prieš Hitleriui ateinant į valdžią 1933-ais, sovietai fašistus laikė dar viena kapitalistinių priešų forma. Komunistų partijos Europoje priešais laikė visas kitas partijas. Tokia politika prisidėjo prie Hitlerio iškilimo: Vokietijoje komunistų ir socialistų buvo daugiau, tačiau jie bendradarbiauti negalėjo. Po šio fiasko, Stalinas savo politiką pakoregavo, ir ėmė reikalauti, kad Europos šalių komunistai formuotų koalicijas prieš fašistus.

Tai netruko ilgai. 1939 metais SSRS de facto tapo nacistinės Vokietijos sąjungininke, ir kartu užpuolė Lenkiją. Nacių kalbos buvo perspausdinamos sovietų spaudoje, o nacių karininkai žavėjosi SSRS vykdomų masinių deportacijų efektyvumu. Bet dabar rusai apie tai nekalba, nes pagal atminties įstatymus taip daryti yra nusikaltimas. II Pasaulinis karas yra Putino istorinio mito apie Rusijos nekaltumą ir prarastą didybę elementas — Rusija privalo mėgautis aukos vaidmens ir pergalės monopoliu. Esminis faktas, kad II Pasaulinis karas tapo įmanomu dėl Stalino sąjungos su Hitleriu, privalo būti nutylimas ir neįtikimas.

Stalino santykio su fašizmu lankstumas yra dabartinės Rusijos supratimo raktas. Stalino laikais požiūris į fašizmą iš pradžių buvo indiferentiškas, paskui blogas, paskui geras, o paskui vėl blogas – kai Hitleris išdavė Staliną ir Vokietija įsiveržė į SSRS. Bet niekas niekada neapibrėžė, ką jis tai reiškia. Tai buvo dėžutė, į kurią buvo galima dėti viską. Parodomuosiuose teismuose kaip fašistai buvo sušaudomi komunistai. Šaltojo karo metu fašistais tapo amerikiečiai ir britai. O „antifašizmas“ nesukliudė per paskutinį valymą užsiimti žydais Stalinui, nei jo įpėdiniams apjungti Izraelį su nacių Vokietija.

Kitaip tariant, sovietinis antifašizmas buvo tiesiog skirstymo į „mes“ ir „jie“ politika. Tai nėra atsakas fašizmui. Juk galiausiai, kaip sakė nacių mąstytojas Carlas Schmittas, fašizmo politika prasideda nuo priešo nustatymo. Kadangi sovietinis antifašizmas tereiškė priešų apibrėžimą, jis suteikė fašizmui landą grįžti į Rusiją.

XXI amžiaus Rusijoje „antifašizmas“ paprasčiausiai tapo Rusijos lyderio teise nurodyti liaudies priešus. Tikriesiems Rusijos fašistams, tokie, kaip Aleksandras Duginas ir Aleksandras Prokhanovas, suteikiamas laikas viešojoje medijoje. O pats Putinas rėmėsi tarpukario Rusijos fašistu Ivanu Ilyinu. Prezidentui „fašistas“ ar „nacis“ yra paprasčiausiai bet kas, prieštaraujantis jam ar jo planui sunaikinti Ukrainą. Ukrainiečiai yra „naciai“, nes nesutinka, kad jie yra rusai ir priešinasi.

Iš ketvirtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio atskriejęs keliautojas laiku Putino režimą nesunkiai atpažintų kaip fašistinį. Z simbolis, mitingai, propaganda, karas kaip valantis smurto aktas ir masinės kapavietės apie Ukrainos miestus tai demonstruoja itin akivaizdžiai. Karas prieš Ukrainą yra ne tik sugrįžimas į tradicinio fašizmo kovos lauką, bet ir tradicinės fašistinės kalbos ir praktikos sugrįžimas. Kitus žmones yra tam, kad būtų kolonizuoti. Rusija nekaltumas pagrįstas senovine praeitimi. Ukrainos egzistavimas yra tarptautinis sąmokslas. Karas yra atsakymas.

Kadangi p. Putinas apie fašistus kalba kaip apie priešus, mums gali būti nelengva suvokti, kad iš tiesų fašistas gali būti jis. Bet Rusijos kare prieš Ukrainą, „naciai” tereiškia „nežmogiški priešai“ — kažkas, ką rusai gali žudyti. Prieš ukrainiečius nukreipta neapykantos retorika palengvina jų žudymą, ką regime Bučioje, Mariupolyje ir visose Ukrainos dalyse, kurioms teko patirti Rusijos okupaciją. Masinės kapavietės nėra nelaimingas atsitikimas kare, bet tikėtina fašistinio naikinimo karo pasekmė.

Fašistai, kitus žmones vadinantys „fašistais“ yra iškeltas iki savo nelogiškumo viršūnės fašizmas, kaip beprotybės kultas. Tai yra galutinis taškas, kur neapykantos kalba apverčia realybę ir propaganda yra grynas įtikinėjimas. Tai yra valios apogėjus prieš mintį. Kitų vadinimas fašistais, pačiam būnant fašistu yra esminė putinistų praktika. Amerikietis filosofas Jasonas Stanley'is, vadina tai „silpninančia propaganda.” Aš pavadinau „šizofašizmu.” Ukrainiečių formuluotė elegantiškiausia. Jie vadina tai „rašizmu. ”

Dabar fašizmą suprantame geriau, nei ketvirtajame dešimtmetyje. Žinome, kur jis nuvedė. Turėtume atpažinti fašizmą, nes tuomet žinosime, su kuo turime reikalą. Bet atpažinimas nereiškia jo panaikinimo. Fašizmas nėra debatų pozicija, bet fantazijas gimdantis valios kultas. Tai smurtu pasaulį gydančio žmogaus išskirtinumo jausmas, kurį propaganda išlaikys iki pat galo. Jį galima panaikinti tik parodant lyderio silpnumą. Fašistas lyderis turi būti nugalėtas, tai reiškia, kad besipriešinantys fašizmui turi daryti viską, kas būtina, kad jis būtų nugalėtas. Tik tuomet mitai žlunga.

Kaip ir ketvirtajame dešimtmetyje, pasaulyje demokratija atsitraukė ir fašistai ėmė kariauti su kaimynais. Jei Rusija laimės Ukrainoje, tai bus ne tik demokratijos sunaikinimas jėga, nors ir tai jau blogai. Tai demoralizuos demokratiją visur. Netgi prieš karą Rusijos draugai — Marine Le Pen, Viktor Orban, Tucker Carlson — buvo demokratijos priešai. Fašizmo pergalės mūšio lauke patvirtintų, kad teisus yra tas, kas stipresnis, kad protas yra nevykėliams, kad demokratijos privalo žlugti.

Jei Ukraina nesipriešintų, tai būtų niūrus pavasaris demokratijoms visame pasaulyje. Jei Ukraina nelaimės, galime tikėtis tamsos dešimtmečių.

Timothy Snyder (@TimothyDSnyder) yra Yale'io universiteto istorijos profesorisu ir Humanitarinių mokslų instituto Vienoje nuolatinis mokslinis darbuotojas. Jis yra daugelio knygų autorius, tarp kurių ir „Bloodlands: Europe Between Hitler and Stalin” and „On Tyranny: Twenty Lessons From the Twentieth Century.”

Komentarai ()