Cukrinė detoksikacija: cukrus, saldikliai ar medumi saldinti produktai? (2)
Pasak specialistų, žmonės taip išlepo nuo gero gyvenimo, kad jų nebetenkina natūralus produktų skonis. Mes įpratome valgyti saldžiai, todėl gamybininkai neriasi iš kailio visur, kur reikia ir nereikia, dėdami cukraus, o peikiami už tai, cukrų pakeičia kalorijų neturinčiais dirbtiniais saldikliais. Tačiau pastarieji mitybos specialistų taip pat nežavi. Taigi ką valgyti?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kuo skiriasi dažniausiai naudojami saldikliai?
Cukrumi vadinama išvalyta ir kristalizuota sacharozė, turinti turėti tam tikrus kokybės parametrus. Parduotuvėse galima rinktis cukrų iš dviejų pagrindinių rūšių – baltojo ir rudojo. Kaip paaiškino Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus (VMVT) specialistė Vida Jarošienė, pagrindinis skirtumas tarp jų – naudojamos žaliavos ir gamybos technologija. Baltasis cukrus gaminamas iš cukrinių runkelių, o rudasis – iš cukranendrių. Rudasis yra brangesnis, tačiau ne todėl, kad jis geresnis savo sudėtimi. Baltojo ir rudojo cukraus sudėtis beveik identiška, tik iš rudojo cukraus nepašalintas cukranendrių sirupas, kuris suteikia rudą atspalvį ir karamelės skonį.
Saldiklis – tai cukraus, vadinasi, ir kalorijų neturinti medžiaga, tačiau suteikianti produktui tą patį saldų skonį. Tai ypač aktualu nutukusiems ar sergantiems cukriniu diabetu žmonėms. 1 g cukraus turi 4 kilokalorijas, o 1 g cukraus pakaitalo – 0.
Dažniausiai naudojamas saldiklis – už cukrų 30 kartų saldesnis aspartamas, žymimas E951. Ženklinant produktą būtina nurodyti, kad jame yra aspartamo, nes jo turi vengti sergantys tam tikromis ligomis, pavyzdžiui, inkstų, fenilketonurija. Jo dedama į kai kuriuos vaistus ir į apie 6000 produktų.
Acesulfamas (E950) už cukrų saldesnis 200 kartų. Jis naudojamas kepiniuose, kartu su aspartamu ir kitais saldikliais – gazuotuose gėrimuose, taip pat jogurtuose, saldainiuose ir kituose konditeriniuose gaminiuose.
Ciklomatas (E952) pradėtas vartoti dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Jis už cukrų saldesnis 30 kartų, be to, neturi kartaus prieskonio. Šis saldiklis naudojamas gėrimuose ir produktuose diabetikams.
Sukralozė (E955) išgaunama iš cukraus, bet turi 10 kartų mažiau kalorijų. Ji naudojama gumoje, kepiniuose, sirupuose, želatinoje, užšaldytuose pieno produktuose, uogienėje, apdorotuose vaisiuose, vaisių gėrimuose.
Neseniai įteisintas ir natūralus iš Pietų Amerikoje augančios stevijos pagamintas saldiklis steviolio glikozidas (E960). Jis laikomas gera alternatyva cukrui, tačiau turi ne visiems priimtiną skonį.
Sacharinas (E954) beveik 500 kartų saldesnis už cukrų, bet kartokas. Jis naudojamas desertuose, gėrimuose, marinuotose daržovėse, padažuose. Kai kurie mokslininkai teigia, kad jis gali sukelti alergiją, astmos priepuolį ir net šlapimo pūslės vėžį.
Vis dėlto visi įteisinti saldikliai pripažinti saugūs vartoti. Remiamasi tyrimais, kurių dauguma vis dėlto nepatvirtina jų pavojaus sveikatai. Tą patį patvirtino ir VMVT specialistė.
„Saldiklių naudojimas maisto produktuose yra reglamentuojamas, nustatomi didžiausi leidžiami jų kiekiai. Kai kurių saldiklių gali būti dedama tiek, kiek reikia saldumui suteikti, kitiems nustatytos normos, nurodomi gaminiai, kuriuose jie gali būti naudojami. Dažniausiai saldikliai naudojami duonos, konditerijos, konservų gaminiuose, leduose. Kaip vartotoja, rekomenduočiau atidžiai skaityti etiketes ir rinktis produktus, kurie, jūsų manymu, jums yra saugūs arba kuriuose yra kuo mažiau sudedamųjų dalių – tiek cukraus, tiek saldiklių. Pavyzdžiui, šiandien rasti duoną be cukraus sudėtinga, nors anksčiau tik tokią ir gamindavo, kadangi kviečiuose cukraus yra natūraliai.
Reikia pripažinti, kad šiandien vartotojai išlepinti ir renkasi kuo saldesnius produktus. Vis dėlto norėtųsi, kad ir gamintojai dėtų kuo mažiau cukraus į tuos gaminius, kuriuos valgome kasdien, – duoną, batoną, ir mes patys atsakingiau rinktumės maistą. Šiandien gyvename geriau ir pernelyg dažnai susigundome produktais, kurie mūsų organizmui nėra naudingi. Reikia jausti, kada iš tiesų galime save palepinti, o kada valgyti sveikesnį, tikresnį maistą. Kuo dažniau gaminsime patys, tuo sveikesni būsime“, - svarstė V. Jarošienė.
Saldikliai – didesnis nuodas už cukrų?
Pasak gydytojos dietologės Jūratės Dobrovolskienės, per dieną mes turime gauti iki 50 g. Į šį skaičių įeina ne tik rafinuotas cukrus, bet ir natūraliai gaunamas su vaisiais ir kitais produktais. Vietoj cukraus tam tikrais atvejais vartojama fruktozė – natūralus saldiklis, kuris 2-3 kartus saldesnis už cukrų, todėl jo reikia šiek tiek mažiau. Taip pat natūralus iš stevijos augalo gaunamas saldiklis, tačiau daug kam nepriimtinas jo specifinis skonis.
„Visiems kitiems saldikliams reabilitacijos nėra ir nebus, kadangi tai cheminiai preparatai. Dauguma jų paskaičiuoti kilogramui svorio, t. y. kokį kiekį saldiklių žmogus pagal savo kūno masę gali suvartoti, kad jie neturėtų toksiško poveikio. Iš esmės saldikliai – tik atsvara per dideliam cukraus kiekio vartojimui. Tai reiškia, kad jie jokios naudos organizmui neduoda. Tai joks išsigelbėjimas, jei vietoj cukraus žmogus visur pradeda naudoti tą tabletytę, nors vienu metu buvo net mada, prestižo klausimas vietoj cukraus į kavą ar arbatą dėti tabletytę. Jomis buvo siūlomas saldinti ir kompotus bei kitus produktus. Šito visai nereikėtų, jeigu įjungtume protą ir sektume, kiek cukraus suvartojame per dieną. Egzistuoja kalorijų skaičiavimo lentelės, kuriose galima pasitikrinti, kiek cukraus turi produktai. Vaisiuose cukrus įvardijamas kaip monosacharidai. Būtent jie nurodo fruktozės ir gliukozės kiekį viename ar kitame vaisiuje“, - teigė pašnekovė.
Pasak dietologės, pastaruoju metu pasirodanti gausi informacija apie saldiklius, kaip alternatyvą cukrumi, gali būti siejama ir su lobistine šios srities atstovų veikla. J. Dobrovolkienė nesiūlo pulti nė į vieną kraštutinumą – šiais laikais valgyti vien šimtu procentų natūralų maistą būtų labai sudėtinga. Tačiau būtina su didele logikos atsarga pasverti, kokią chemijos dalį leisime savo maiste.
„Tiesiog reikia ne per akis ir ausis vartoti cukrų, o juo saldinti tik tada, jei kažkoks daiktas be cukraus negeriamas ar visai nevalgomas. Jei cukrus vartojamas labai saikingai, jis tikrai nekenksmingas, kaip ir bet koks kitas maistas. Aišku, sveikos mitybos piramidėje jis priskiriamas prie rečiausiai vartojamų produktų, bet jis taip pat reikalingas, kadangi teikia organizmui energijos. Pavyzdžiui, jei didelius fizinius krūvius turintis žmogus visai negaus gliukozės, nieko gera nebus. Tai tikrai ne nuodas. Nuodu jis tampa tuomet, kai žmogus cukrų pradeda šiupeliuoti, o ne vartoti šaukšteliais. Taigi ypač reikėtų vengti saldumynų, kurių dar viena bėda, kad jie paprastai būna ir riebūs“, - aiškino dietologė.
Kodėl saldikliai turi tokį patį poveikį kaip cukrus?
Pasak sveikos mitybos ir lieknėjimo specialistės, studijos „Sulieknėk sveikai“ vadovės Vaidos Kurpienės, saldikliai, kurie savyje neturi kalorijų, iš pirmo žvilgsnio atrodo labai patrauklūs. Tačiau įspėjimas, kad sintetinių saldiklių neturėtų vartoti maži vaikai ir nėščios moterys, natūraliai perša mintį, kad jie nėra visiškai saugūs.
„Aš visada sakau, kad jeigu yra draudimas vaikams, vaidinasi, ir suaugusiems vartoti nereikėtų. Nors prieš 10-15 metų saldikliai buvo labai populiarūs, net kavinėse jie būdavo padėti ant stalų vietoj cukraus, pastaruosius 5-7 metus net diabetikai saldiklių, išskyrus steviją, nebevartoja, kadangi teigiama, kad ilgai vartojant saldiklius daroma žala nervų sistemai. Be to, sintetiniai saldikliai dažnai turi kartų prieskonį, todėl jais pasaldintą pramoniniu būdu pagamintą maistą dedama papildomų priedų, kurie šį prieskonį „užmuštų“. Tai reiškia, produkte naudojamų cheminių priedų sąrašas išsiplečia. Aišku, pramonininkams patogu naudoti saldiklius, kadangi jie daug pigesni už cukrų.
Kalbant apie saldiklius, viena, kai juos vartoja diabetikai, kurie negali vartoti cukraus, tačiau sveikiems žmonės jų vartoti visiškai nereikia. Vieno JAV universiteto mokslininkai 20 metų vykdė tyrimą, kurio metu stebėjo dvi tiriamųjų grupes. Vienos grupės atstovai pirmenybę teikė cukrui, kiti – saldikliams. Tiriamųjų skaičius buvo pakankamai didelis – dalyvavo keli tūkstančiai žmonių. Įdomu, kad vidutiniškai žymiai daugiau svorio priaugo tie, kurie vartojo saldiklius. Tai galima paaiškinti tuo, kad sveiko žmogaus organizme maiste esantys angliavandeniai skatina insulino išsiskyrimą, o jis reguliuoja gliukozės kiekį kraujyje. Galima ilgai aiškinti procesus, bet kalbant supaprastintai, saldikliai skatina užkandžiavimą lygiai taip pat kaip cukrus, nors savyje jie ir neturi kalorijų. Taigi žmogus po 1,5-2 valandų vėl norės valgyti lygiai taip pat, kaip suvalgęs saldumynų“, - pasakojo pašnekovė.
Pasak jos, vienintelė išimtis saldiklio naudojimui yra diabetas, tačiau ir šiuo atveju, jos žiniomis, rekomenduojama tik stevija, kitaip vadinama „medaus žolė“. Kita vertus, net ir dėl jos kyla diskusijų. Be to, jos saldumas ne visiems priimtinas.
Tiesa, cukrus, V. Kurpienės teigimu, taip pat nėra naudingas mūsų organizmui. Lietuviai gauna per daug kalorijų iš cukraus – vidutiniškai apie 20 proc. iš visų per dieną suvartotų kalorijų. Bėda ta, kad išvengti cukraus, jeigu parduotuvėje perkame jau pagamintą maistą arba valgome viešojoje maitinimo įstaigoje, praktiškai neįmanoma. Cukrus dedamas visur – į prieskonius, troškinius, sriubas, šviežių daržovių salotas. Pavyzdžiui, labai daug cukraus yra duonoje. Galima atrasti netgi tokios juodos duonos, kurios sudėtyje cukrus įrašytas antroje vietoje po kvietinių miltų. Tik po jo seka ruginiai miltai. Žinia, produktų sudėtis turi būti vardijama nuo gausiausio ingrediento mažėjimo linkme.
„Produkto sudėties etiketėje nebūtinai cukrus įvardijamas tiesiogiai. Reikia žinoti, kad visi žodžiai, kurie baigiasi -ozė, taip pat yra paprastieji angliavandeniai, t. y. cukrus. Daug kam atrodo, kad cukrus kenkia tik dantims ir talijai, bet iš tiesų jis išderina hormonų sistemą, dėl to automatiškai trinka labai daug funkcijų, mažėja kalcio ir vitamino B1, skatinamas grybelių vystymasis bei greitinamas organizmo senėjimas. Ir, aišku, cukrus labai skatina apetitą: jei tuščiu skrandžiu vartojami saldumynai, užsiveda užkandžiavimo mechanizmas. Todėl aš pati vengiu tiek saldiklių, tiek cukraus“, - teigė sveikos mitybos propaguotoja.
Kaip teisingai vartoti medų?
Dar viena saldinimo priemonė – natūralūs fruktoziniai sirupai, pavyzdžiui, agavų, ryžių, klevų, beržų sulos cukrus. Jų maistinė vertė geresnė nei cukraus, jie nesukelia apetito, kalorijų turi maždaug tiek pat, kaip cukrus, tačiau jų trūkumas tas, kad dažnai šių sirupų saldumo indeksas mažesnis nei cukraus, t. y. jie mažiau saldūs. Todėl žmonės, norėdami išgauti tą patį saldumą, deda šių sirupų daugiau, pavyzdžiui, vietoj šaukštelio cukraus įsipila du valgomuosius šaukštus sirupo. Tai reiškia, kad kalorijų suvartoja keturis kartus daugiau. Jei keičiate šaukštelį cukraus į natūralų sirupą, verta tai daryti, bet jei kiekį didinate, tuomet ne, nes ne tik daugiau kalorijų suvartojate, bet ir kepenis daugiau apkraunate.
Lietuvos rinkoje nesenai atsirado beržų cukrus, kuris plačiau žinomas ksilitolio pavadinimu. Jis 40 proc. mažiau kaloringas nei cukrus, o saldumas toks pat. Dėl maždaug 10 kartų lėtesnio pasisavinimo (lyginant su cukrumi) nedidina alkio pojūčio ir neskatina užkandžiavimo. Papildomai mineralų ar vitaminų jis neturi. Verta jį vartoti tik dėl skoninių savybių ir tinka diabetikams. Beržų cukrus randamas daugelyje augalų, tačiau dažnai pramoniniu būdu jis išgaunamas sintetinant, taigi yra rafinuotas cukrus, tik kitos rūšies. Taigi dideliais kiekiais naudoti jo nereikėtų, kaip ir kito cukraus.
Pasak V. Kurpienės, medus, nors turi daug naudingų savybių, taip pat neturėtų būti dažnai vartojamas maistui saldinti, kadangi jis, kaip ir cukrus, skatina apetitą. Be to, jis savo naudingąsias savybes išsaugo tik būdamas vėsus, tačiau kai jo įsidedame į arbatą ar kavą, šios savybės dingsta ir medus tampa paprasčiausiu cukrumi. Lygiai tas pats nutinka, kai medumi marinuojame mėsą, o vėliau ją gaminame.
„Parduotuvėse medus dažnai parduodamas pakaitintas, kad nesutirštėtų. Taip pat svarbu, kaip laikomos bitės, ar nėra per daug primaitintos cukrumi. Taigi medus medui nelygu. Pagaliau verta prisiminti, kad medus yra vaistas, ne maistas, todėl geriausia, jeigu jis būtų naudojamas kaip natūralus maisto papildas. Tokiu atveju jį reikėtų vartoti 10-14 dienų, daryti pertrauką ir vėl kartoti kursą, žinoma, jeigu nesate alergiški medui ar žiedadulkėms. Taip pat medus vartojamas organizmui pastiprinti, kai sergama, bet jo nereikėtų „valgyti stiklainiais“. Turime suprasti, kad stiklainiukas medaus atitinka stiklainiuką cukraus. Skirtumas tik tas, kad jis natūralus ir turi vertingų medžiagų“, - teigė pašnekovė.
Taigi visi saldumynai turi būti valgomi labai ribotais kiekiais. Kuo pasimėgauti, jei norisi saldaus, kad gauti ir malonumą ir naudos? Pats sveikiausias saldumynas yra švieži saldūs vaisiai. Mažiau vertingi, bet turintys daug naudingų medžiagų, tai žemoje temperatūroje džiovinti vaisiai be cukraus. „Juos vadinu sveikais saldainiais. Taigi ir valgomas jų kiekis turėtų būti kaip saldainių, t. y. valgyti juos reikėtų vienetais, o ne saujomis. Retkarčiais pasimėgaukite natūralaus medaus šaukšteliu, bet ne kasdien. Kartais galima pasimėgauti ir šokoladu. Kuo jame daugiau kakavos, tuo mažiau cukraus ir daugiau vertingų medžiagų. Rekomenduoju vartoti tik tą šokoladą, kuriame yra ne mažiau 70 proc. kakavos“, - patarė sveikos mitybos specialistė.
(7)
(0)
(1)