Vadim Volovoj. Kodėl naikintuvai F-22 neskraido Libijoje?  (26)

Kai prasidėjo karinė operacija prieš Libiją, kariniai ekspertai tikėjosi, kad pagaliau savo pajėgumą parodys moderniausias Amerikos naikintuvas „F-22 Raptor“. Oficialiai skelbiama, kad tai yra penktosios kartos naikintuvas, todėl būtų labai įdomu pamatyti jo praktines galimybes.

Tačiau per visą laiką, kol „Raptor“ yra rikiuotėje, jis nė karto nebuvo naudojamas kovinių veiksmų metu. Nei Irake, nei Afganistane JAV kariuomenės atstovai nematė reikalo dėl to aiškintis. Bet šį sykį Amerikos oro pajėgų štabo viršininkas Nortonas Schwartzas asmeniškai pasisakė šiuo klausimu. Jo teigimu, sprendimas dėl operacijos Libijoje buvo priimtas gana greitai ir todėl buvo nuspręsta naudotis ginkluote (patikimais „senukais“ F-15 ir F-16), kuri yra arčiausiai vietos. „Raptor“ tikrai būtų panaudotas, bet jis daugiausia bazuojamas Amerikoje. Kalbos pabaigoje generolas nusprendė pridurti, kad „F-22 nedalyvavimas konkrečiai šioje operacijoje nereiškia, jog jis yra bevertis“.

Iš tikrųjų nėra didelės prasmės naudoti moderniausią ginkluotę, kai galima apsieiti ir be jos. Tai yra brangu, o be to, kitų šalių specialiosios tarnybos tik ir laukia galimybės surinkti F-22 nuolaužas (kartais naikintuvų net nereikia numušti, jie krinta patys) siekdamos sužinoti slaptas jo gaminimo technologijas (dėl to F-22 neeksportuojamas). Tačiau galima įtarti, kad „Raptor“ saugojimas yra nulemtas ne tik finansų ir išslaptinimo rizikos. Dar gali būti bijoma dėl įvaizdžio. Kitaip tariant, praktikoje gali paaiškėti, kad F-22 nėra technologijų stebuklas, ką jau kalbėti apie išgarsintą penktąją kartą. Tokią hipotezę patvirtina keli faktai – oficialiai atskleisti šio naikintuvo trūkumai (o kur dar viešai nežinomi).

Pirma, dar 2009 m. buvęs korporacijos „Lockheed Martin“, gaminančios naikintuvus F-22, inžinierius Darrellas O. Olsonas apkaltino korporaciją, jog ji sąmoningai nuslėpė „Raptor“ defektus, susijusius su jo nematomumu, kad tik jos gaminys išlaikytų radiolokacinius testus ir būtų nupirktas JAV gynybos ministerijos. „Lockheed Martin“ atmetė kaltinimus, esą ji tiesiog storiau padažė lėktuvus specialia medžiaga, bet nemalonus jausmas liko. Antra, tais pačiais metais buvo atliktas eksperimentinis dvylikos F-22 skrydis iš Aliaskos į Guamą, per kurį paaiškėjo, kad didelio drėgnumo sąlygomis elektroninės naikintuvo sistemos dirba nestabiliai, o jų aušinimo sistemos tiesiog gęsta. Ar šios problemos buvo išspręstos, neaišku, bet 2010 m. vasarį JAV oro pajėgos sustabdė F-22 skrydžius, nes pamatė, kad naikintuvo korpusas neatlaiko drėgmės ir lengvai rūdija (rūdijimo pėdsakų buvo rasta net pilotų kabinoje).

Trečia, 2011 m. kovo mėnesį Amerikos oro pajėgos įvedė „Raptor“ skrydžio aukščio apribojimus. Pagal oficialius parametrus jis gali kilti į maždaug dvidešimties tūkstančių metrų aukštį, bet buvo įsakyta neviršyti 7,6 tūkst. metrų ribos. Mat problemų kelia piloto aprūpinimo deguonimi sistema OBOGS: dideliame aukštyje ji gali atsijungti, ir pilotas praras sąmonę, nespėjęs nusileisti žemiau. Galbūt dėl to 2010 m. lapkričio 17 d. įvyko F-22 katastrofa Aliaskoje.

Ketvirta, „Raptor“ turi savotišką ryšio sistemą. Jis negali paprastai keistis informacija su kitais naikintuvais ir žemės pajėgomis – tik per specialų nepilotuojamą lėktuvą. Vienu metu buvo galvojama patobulinti F-22 apsikeitimo duomenimis sistemą MADL, kuri bus naudojama F-35 ir B-2, bet JAV oro pajėgos atsisakė tai daryti. N. Schwartzas paaiškino, kad ši sistema dar nėra iki galo patikrinta ir rizikuoti neverta. Tuo pat metu buvęs Oro pajėgų žvalgybos vadovas Davidas A. Deptula pareiškė, jog kurti naujausią pasaulio naikintuvą be galimybės jam keistis informacija su kitais lėktuvais yra totali nesąmonė. Tačiau ši F-22 savybė turi prasmės: galėdamas tik priimti informaciją, jis yra sunkiau pastebimas radiotechninių sekimo priemonių, nors penktosios kartos naikintuvui tai, kaip sakoma, yra „ne lygis“. Tas pats tinka ir tam, kad šiuo metu „Raptor“ nėra pritaikytas antžeminių taikinių sunaikinimui – jis neturi nei tam būtinos ginkluotės (išskyrus dvi 450 kg svorio JDAM bombas, kuriomis sunku sunaikinti judančius objektus), nei savarankiško taikinių aptikimo įrangos. Situaciją planuojama pradėti keisti nuo 2012 m. ir kasmet F-22 modernizacijai bus skiriama po 500 mln. dolerių.

Visos šios istorijos moralas yra net ne tas, kad F-22 toli gražu nėra penktosios kartos naikintuvas (tegul būna 4++) ir todėl neturi apčiuopiamo kompleksinio pranašumo, pavyzdžiui, prieš rusišką „Su-35“ (apie T-50 kalbėti dar per anksti, nes jis vis dar bandomas). Esmė yra ta, kad karinė pramonė visur yra vienoda – jai reikia pinigų. Daug mėgstama kalbėti apie korupciją ir neskaidrius sandorius Rusijos kariuomenėje. Tačiau Amerikoje nėra daug geriau. O pinigų sumos ten kur kas didesnės. D. Eisenhoweris tai suprato dar 1961 m., ir šiame kontekste buvusio „Lockheed Martin“ inžinieriaus D. O. Olsono kaltinimai neatrodo išgalvoti. Dar daugiau, dabartinis JAV gynybos ministras Robertas Gatesas dar 2009 m. bandė sustabdyti F-22 gamybą ir pirkimą. Elementarus argumentas – kam pirkti naikintuvą, kuris net nenaudojamas karo metu ir, kaip aiškėja, turi daugybę techninių problemų (neatsitiktinai lakūnai kartais net „F-18 Hornet“ vertina geriau). Bet R. Gatesui nepavyko. Dabar F-22 bus dar modernizuojamas už milžiniškas sumas. O šalia egzistuoja ir F-35 projektas. Pagal paskutinius pranešimus, išlaidos šio naikintuvo gamybai jau viršijo 56 mlrd. dolerių ir pabaigos nesimato.

Trys pelningiausios verslo sritys pasaulyje – nafta, narkotikai ir ginkluotė. Amerika yra didžiausia pastarosios gamintoja ir eksportuotoja. Todėl JAV karinės pramonės kompleksas padarys viską, kad tik išsaugotų turimus kontraktus ir užsitikrintų būsimus. Jo vadovai žino: šiandien sumokėti keli šimtai milijonų Kongreso ir Senato atstovams rytoj atsipirks milijardais.

Karinė pramonė yra neatsiejama bet kurios didelės valstybės (ar tai būtų Amerika, ar Rusija, ar Kinija) nacionalinio saugumo dalis. Tačiau kartu tai yra organizmas, kuris, jeigu nėra tinkamai kontroliuojamas, greitai virsta parazitu, siurbiančiu valstybės pinigus.

Tad kodėl F-22 neskraido Libijoje? Papildomų finansinių išlaidų ir technologijų slaptumo argumentas yra svarbus, tačiau ne mažiau svarbus yra įvaizdžio faktorius. Ir tai ne tik (gal net ne tiek) JAV karinio pranašumo įvaizdis, kuris gali nukentėti, kai realaus karo metu pradės aiškėti rimti praktiniai F-22 trūkumai, bet ir visų jį gaminančių kompanijų įvaizdis, kurio žlugimas gali reikšti ilgalaikės „Raptor“ gamybos ir modernizacijos planų krachą.

Aut. teisės: Geopolitika
Geopolitika
Autoriai: Vadim Volovoj

(3)
(1)
(2)

Komentarai (26)