Lietuvoje požiūris į medžioklę - iš sovietinių laikų? (18)
Publikacijas apie medžioklę ir medžiotojus paprastai lydi gausybė skaitytojų komentarų, kuriuose dažnai piktinamasi tokia veikla. Medžioklė įsivaizduojama kaip karas, kuriame ginkluoti agresyvūs medžiotojai kariauja prieš taikius, ramiai sau miške gyvenančius laukinius žvėris. Ir nors patys medžiotojai savo interviu bando aiškinti, kad taip nėra, visuomenės nuomonė lieka nepakitusi arba pakitusi labai mažai, rašo grynas.lt.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas Eugenijus Tijušas Lietuvos medžiotojo įvaizdį apibūdina trumpai ir aiškiai: katastrofa.
Vyras pasakojo, kad jei nuvažiuoja į kokią nors Vakarų Europos šalį dėvėdamas samaninės spalvos skrybėlę, beveik niekam nekyla abejonių, kad jis – medžiotojas. Tuomet visi į jį žiūri kaip rūpestingesnio aptarnavimo nusipelniusį klientą tiek kavinėje, tiek stotyje, tiek parduotuvėje. „Aš sau renkuosi dividendus. Eilinis žmogus, jei pats nėra medžiotojas, ima karštligiškai galvoti, kas jo giminėje yra medžiotojas. Jei ir giminėje nėra, tuomet stengiasi prisiminti bent kokį nors kaimyną ar pažįstamą ir taip iš karto mezgasi kažkoks malonus pokalbis“, – pasakojo E. Tijušas. Jo nuomone, neigiamas medžioklės ir medžiotojo įvaizdis yra ilgai trukusio sovietmečio palikimas: „Sovietiniais laikais medžioklė buvo net ne pigus, o pusveltis užsiėmimas. Mokesčiai buvo juokingi, tačiau valstybei reikėjo atiduoti didžiąją dalį mėsos.
Apibendrintai galima pasakyti, kad medžiotojai ėjo savotišką lažą valstybei, gamino vadinamąsias „žvėrienos paruošas“, bet už tai turėjo galimybę pusę sumedžiotų šernų pasidalinti su valstybe. Ta pusė iš tikrųjų nebūdavo labai maža. Žinant, kad tais laikais mėsa buvo absoliutus deficitas, galima drąsiai teigti, kad medžiotojas, ypač miestietis, užėmė privilegijuotą padėtį. Kaime žmonės dar sugebėdavo auginti kiaulytę, veršiuką ar vištytę ir jiems tai nebuvo labai aktualu. Bet miestiečiams tai buvo fantastika – iš miško parsinešti tai, ko nėra parduotuvėje. Taip susiformavo „mėsinis“ medžioklės įvaizdis ir stereotipas, kad medžioti į mišką einama tik dėl mėsos“.
Dar vienas neigiamas dalykas, likęs nuo sovietmečio, E. Tijušo nuomone, yra netinkama medžioklinė apranga: „Tinkama apranga yra medžioklės kultūros dalis, ja medžiotojas rodo pagarbą ne tik sau, pačiai medžioklei, bet ir prisideda prie teigiamo įvaizdžio formavimo. Sovietiniais laikais tiesiog nebuvo kuo daugiau apsirengti ir medžiotojas galėjo rinktis: arba mėlyna šimtasiūlė, liaudiškai vadinama „fufaike“, arba iš sovietinės armijos praporščiko už butelį degtinės „nusipirkta“ kamufliažinė uniforma.“ E. Tijušas pabrėžė, kad Europoje kamufliažas yra kičas, prasto skonio išdava.
„Kamufliažinė apranga kuria militaristinį įvaizdį. Juk mūsų visuomenės sąmonėje visos neigiamos jėgos struktūros, pavyzdžiui, OMONAS, dėvi būtent tokią uniformą. Įsivaizduokite situaciją: važiuoji sau kur nors Lietuvos pakrašty ir matai pamiškėje stovinčią vyrų gaują kamufliažine apranga. Kokį teigiamą įvaizdį gali susiformuoti?..“ – ironiškai klausia medžioklės žinovas. Kad patiems būtų smagiau ir kitiems rodytų tinkamą pavyzdį, E. Tijušo vadovaujamame medžiotojų būrelyje vyrai dar prieš gerą dešimtmetį nusipirko žalsvos medžiagos, pasisamdė siuvėją ir pasisiūdino europietišką medžioklinę aprangą. Vyras pasakoja, kad buvo labai smagu žiūrėti į medžioklėn susirinkusius bičiulius naujais drabužiais ir prisipažįsta, kad daug kas jam priekaištauja, kodėl jis taip kritikuoja kamufliažą – neva tai yra skonio reikalas. Tačiau E. Tijušas atkaklus: „Nė velnio, tokia apranga yra įvaizdžio reikalas. Esu įsitikinęs, kad mūsų krašte normalios psichikos civiliui kamufliažas tiesiog negali patikti“.
O ar prie neigiamo medžioklės įvaizdžio formavimo prisideda žiniasklaida? E. Tijušas sako, kad iš dalies – taip. „Žiniasklaida pastebi ir išpučia tik tuos dalykus, kai kažkas kažką blogo padaro. Tačiau juk visko atsitinka absoliučiai visose gyvenimo srityse. Juk taip nebūna, kad niekas nieko nepridarytų. O kai užsipuolamas vienas, šėšėlis krenta ant visų…“ – apgailestavo medžiotojas.
E. Tijušas neneigė, kad ryškų pėdsaką paliko ir Atgimimo laikais suformuoti stereotipai: „Nubraukus beveik dvidešimties tūkstančių to meto medžiotojų nuopelnus Lietuvos gamtai 1988-aisiais buvo paskelbta, kad medžioklė yra nomenklatūros užsiėmimas ir A. M. Brazausko pomėgis. Taip ir tęsiasi iki dabar – neva medžioja tik politikai ir labai turtingi ponai, o medžioklėse vyksta negeri dalykai“.
