Istorinio žanro filmuose, mūšiai įvykę Senovės pasaulyje, atrodo labai įspūdingi ir ryškūs. Jie buvo vykdomi harmoningai, visi karių veiksmai buvo ištobulinti ir apgalvoti. Gausiai šarvuoti pėstininkai milžiniškais skydais ir glaudžiomis rikiuotėmis puldavo priešą. Buvo iškeliami kardai ir ietys. Po to prasidėdavo mūšis. Tačiau realybė stipriai skyrėsi nuo vaizduojamos filmuose.

Kokie iš tikrųjų buvo šansai išgyventi tiems, kurie pirmieji išėjo į mūšį ir kuriuos vadai iškėlė į pirmąsias gretas?

Graikų falanga

Falanga – stačiakampė pėstininkų rikiuotė, sudaryta iš sunkiųjų pėstininkų, ginkluotų ietimis, pikomis, alebardomis ar panašiais ilgakočiais ginklais. Tai tipiška senovės Graikijos ar senovės Makedonijos rikiuotė (žodis kilęs iš gr. phalangos „pirštas“). Romėnai naudojo paprastas falangas, nors vėliau jas pakeitė manipulų rikiuotė. Falangos tipo rikiuotes naudojo ir kai kurios viduramžių kariuomenės.

Tik 3-4 priešakinės falangos eilės tiesiogiai dalyvaudavo mūšyje. Už jų buvo rezervas, kuris keitė sužeistus bendražygius ir tuos, kurie buvo pavargę, spaudė priešais esančius – tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Šis rezervinis būrys stūmė priekines gretas į priekį ir neleido nė vienam kariui palikti mūšio lauko ar trauktis.

Mūšio sėkmė tiesiogiai priklausė nuo mūšio formavimo pločio ir gylio. Kuo didesnis gylis, tuo stipresnis buvo puolimas.

Graikų standartinę falangos versiją sudarė aštuonios eilės. Jei karių skaičius leido tai padaryti, falangos gylis padidėdavo iki dvylikos eilių, o kai kuriais atvejais jų buvo 25.

Jei dvi kariaujančios falangos buvo lygios, tada mūšio nugalėtojas buvo tas, kurioje buvo daugiau patyrusių, motyvuotų ir apsaugotų karių. Šiuo atžvilgiu patikimiausi ir, žinoma, stipriausi kariai visada būdavo priešakinėse linijose.

Kaip bebūtų keista, tačiau priešakinių linijų kariai, turėjo tokias pačias galimybes išgyventi kaip ir kiti kariai. Tiesą sakant, tais laikais mūšis vyko šiek tiek kitaip, nei rodoma kino filmuose.

Senovėje tokie susirėmimai greitai baigdavosi. Kaip pasibaigs visas mūšis, buvo galima nuspėti dar prieš jam prasidedant. Užtekdavo įvertinti falangos skaičių ir karių ginkluotę. Kuo gilesnė falanga, tuo greičiau ji susidorodavo su priešo kariuomene, ypač ta, kuri nebūdavo tokia tanki ir gausi. Dėl to priešas buvo priverstas bėgti iš mūšio lauko.

Pirmojo laipsnio kariai dažniausiai buvo aprūpinti antblauzdžiais, pečių apsaugomis, krūtinės ląstos šarvais ir skydais, kurie buvo pakankamai platūs.

Visa tai suteikė kariams galimybę atlaikyti mūšį nuo 10 iki 15 minučių. Praėjus šiam laikui, artėjo logiška susidūrimo pabaiga.

Jei varžovų falangos būdavo vienodo stiprumo, situacija buvo kiek kitokia. Pirmosios eilės, pastumtos kitų, būdavo beveik sutraiškomos. Abi pusės buvo taip stipriai suspaustos viena prieš kitą, kad tiesiog nebuvo galimybių kovoti.

Su trumpomis pertraukomis tokie susirėmimai galėdavo tęstis kelias dienas iš eilės. Pergalė atitekdavo tai falangai, kurioje vadas buvo talentingesnis.

Tokių kovų įvertinimą pateikė anglų mokslininkas P. Krenzas. Jo nuomone, pergalinga falanga patirdavo nedidelius nuostolius – ne daugiau kaip 5 procentus nuo viso karių skaičiaus. Pralaimėjusių nuostoliai siekdavo  apie 14 procentų. Tikimybė neišgyventi pirmojo susidūrimo buvo 40 procentų. Be to, dažnai kariai žūdavo ne tiesioginiame mūšyje, o jam pasibaigus - nuo sužeidimų ir infekcijų, kurios tuo metu buvo įprastos.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()