Girobusas – smagračiu varomas ateities viešasis transportas: trūkumų turėjo daugiau nei privalumų (Foto, Video) (5)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Įkrovimo stotys buvo išdėstytos kas 2 km. Leopoldvilyje važinėjo patys sunkiausi ir didžiausi girobusai: 10,4 m ilgio, 10,9 t svorio ir talpinantys iki 99 keleivių.
Maksimalus greitis buvo 90 km/val. Tačiau Belgijos Kongo girobusai greitai dėvėjosi dėl blogų kelių, didelės drėgmės, be to, nelaikė smagračių guoliai, įkrovimas reikalavo didelių elektros energijos sąnaudų (3,4 kWh/km). Girobusų eismas sustabdytas 1959 m. vasarą.
Trečioji ir paskutinė girobusų transporto sistema 1956–1959 m. veikė Belgijoje. Ją sudarė vienas maršrutas, jungęs Gentą su jo priemiesčiu Merelbeke.
Maršutą aptarnavo trys girobusai, kurie buvo pavadinti G1, G2 ir G3. Girobusų maitinimui buvo naudojama 380 V/50 Hz įtampa.
Girobusai Belgijoje neįsitvirtino dėl kelių priežasčių. Visų pirma, jie pasižymėjo dideliu energijos suvartojimu – 2,9 kWh/km, o tramvajus, vežantis kelis kartus daugiau keleivių, eikvojo 2-2,4 kWh energijos vienam kilometrui.
Taip pat girobusas buvo laikomas nepatikimu, jo įkrovimas užėmė pernelyg daug laiko. Buvo susirūpinta ir saugumu – smagratis, kuris sukasi 3000 apsisukimų per minutę, reikalauja specialaus tvirtinimo, nes išorinis disko greitis yra 900 km/h. Be to, dėl didelio svorio (ypač sunkaus smagračio) girobusai gadino kelius.
Šiuo metu išsaugotas vienas iš Gento girobusų, G3. Jis kartais demonstruojamas įvairiausiose parodose ir kituose panašiuose renginiuose. Jis yra saugomas Flandrijos tramvajų ir autobusų muziejuje Antverpene.
