Kiekvienais metais jau balandžio mėnesį atsidaro straipsnių apie švietimą sezonas ir kaipmat prasideda portalų redaktorių planuose numatytos linksmybės - Švietimo ir mokslo ministras į viešumą paleidžia dar vieną savo kvailą frazę apie socialinių mokslų nereikalingumą, mokytojai vėl ramina moksleivius prieš egzaminus, o moksleiviai, likus keliems mėnesiams iki egzaminų, vėl ryžtingai puoselėja viltis sukilti prieš sistemą. Bet tokios švietimo straipsnių sezono baigties, kokia buvo šįmet birželį, niekas nesitikėjo. Taip, kasmet viešai paliūdima dėl rašytų egzaminų, bet šįkart tai virto šizofreninių komentarų skrebenimais, viešais grasinimais žudytis, parašyti novelę ar net ruošti maištininkų žygį į Vyriausybę.

Kai kurie mano bičiuliai, padauginę tų abiturientų komentarų, jau ir pradėjo abejoti – o gal prieš dvyliktokus Nacionalinis egzaminų centras tikrai čia organizuoja kažkokią slaptą misiją, kažkokį netikėtą sąmokslą? Jaučiu pareigą jiems visiems viską paaiškinti (skaitantiems iki galo arba greit pelės ratuku vyniojantiems puslapį pabaigoje bonusas – rinktinės savižudžių abiturientų citatos).

Pradėkime nuo to, kad pats esu dvyliktokas, pats ėjau išgyventi tą gyvenimo pabaigą, pragarą, rojų ar kaip ten jį dar gražiau vadina. Ėjau rašyti trijų – anglų, lietuvių ir istorijos – egzaminų ir sugebėjau neparašyti straipsnio į DELFI, sugebėjau nepagrasinti tėvams ir egzaminų sudarytojams, kad pjausiuosi venas. Aš ir tikrai nemaža dalis mano bičiulių buvom iš tos dalies žmonių, kurie tikrai šiek tiek nervinosi, parašę egzaminus nebuvo nusiteikę visiškai ramiai, iki galo nepasitikėjo savo jėgomis ir žiniomis, bet dėl to neapsimetinėjo Paksu ir nesiėmė kaltinti aplinkos.

Kita dalis abiturientų į portalus ir socialinius tinklus kaip į nosinę valėsi ašaras. Tokių egzaminų nėra dar buvę, egzaminai buvo per sunkūs ir neįveikiami, verkė kruvinomis ašaromis jie. Ir labai gerai, kad buvo sunkūs. Baigiamieji mokyklos egzaminai ne veltui ir vadinami „brandos egzaminais“. Jie nėra nei „vaikiškumo“, nei „tuščios galvos“, „bukumo“ ar „elementaraus mąstymo“ egzaminai. Brandos egzaminas privalo kelti stresą, gluminti, išbandyti brandą beigi žmogaus galimybes atlaikyti kelių valandų trukmės emocinį ir intelektualinį šoką. Brandos egzaminas neturi ir tiesiog negali garantuoti universalų pasisekimą.

Beviltiškumo pagauti ir kitus kaltinantys abiturientai norėjo, kad viskas būtų paprasta ir elementaru. Jie susidarė kažkokį įspūdį apie egzaminą, juo įtikėjo, atsisėdę kalė praeitų egzaminų užduočių struktūrą ir galvojo, kad egzamine jiems koks šventasis atrieks gabalą atsitiktinės sėkmės. Pavyzdžiui, lėtai nukraujavę abiturientai visada manė, kad istorijos egzamine gali būti tik datos, prašymas vertinti įvykius ir šiukštu jokio meno. Kaip žinia, kultūra, architektūra itin glaudžiai susiję su istorine pasaulio kaita, o dar ir yra egzamino programoje, todėl sudarytojai ėmė ir visa tai sudėjo. Ir ką? Sudrėkusių akių ir valdingai nervingo balso abiturientai ėmė kaltinti sudarytojus, kad išsidarkė, mokytojus, kad nemokė. Visgi kaltas čia vienas – pats abiturientas, tikėjęsis siauro, easy peasy rašto darbo. Nieko panašaus. Gavote tai, ko nesitikėjote, ir tai yra labai gerai. Jūs tam ir ėjote į mokyklą dvylika metų, o ne porą mėnesių, kad turėtumėte platesnį pasaulio vaizdą ir jį galėtumėte parodyti kitiems.

Nereikia kalbėti burtažodžių, nereikia gerti raganos sukomplektuoto arbatžolių rinkinio, nereikia dėti malkos knygų po pagalve naktį prieš egzaminą. Reikia tik labai nedaug motyvacijos, labai nedaug noro, kad į karjeros kalną kopti būtų paprasčiau. O jei tikėjotės lengvos sėkmės ir egzaminus išlaikėte prastai, tai, matyt, jums taip ir reikia. Eikite, paverkite ramiai sau į kampą ir nekvaršinkite galvų kitiems.

Skaitytojau, nusipelnei. Štai geriausia, ką buvo galima rasti nuverktuose šių metų abiturientų komentaruose:

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Pinigų karta

Autoriai: Andrius Kleiva

Komentarai (20)