Visagino atominės elektrinės (VAE) projektas viešoje erdvėje dažniausiai kritikuojamas dėl nepakankamos informacijos kiekio, neatliktos kaštų-naudos analizės, įvairių pavojų, susijusių su jo įgyvendinimu ir atliekų saugojimu, bei per didelės finansinės naštos valstybei. Kiek pagrįsta ši kritika?

Labiausiai stebina kritika dėl nepakankamos informacijos – informacija apie atominės elektrinės projektą ir jo pagrįstumo vertinimą pateikiama VAE, Energetikos ir Ūkio ministerijų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės interneto puslapiuose. Viešai prieinamas 206 puslapių projekto verslo planas, koncesijos sutartis, Ūkio ministerijos ir nepriklausomų ekspertų atliktas projekto pagrįstumo vertinimas, 9 puslapių Europos Komisijos išvada, teigianti, kad projektas ne tik atitinka Europos energetikos politikos tikslus, bet ir „juo prisidedama prie energijos tiekimo Baltijos regione saugumo ir visapusiškos Baltijos valstybių integracijos į Europos energijos vidaus rinką“.

Ūkio ministerija pateikia netgi „MS Excel" modelį, kuriame kiekvienas gali patikrinti, ar tikrai labiausiai tikėtina elektros gamybos savikaina sieks 18 centų, ar gerai suskaičiuoti vidutiniai svertiniai kapitalo kaštai ir kaip keičiasi gaminamos elektros kaina pasikeitus projekto prielaidoms – statybų trukmei ir kainai.

Tiesą sakant, informacijos kiekis yra milžiniškas ir visam jam įsisavinti reikia ne tik daug laiko, bet ir kompetencijų. Tvirtinti, kad informacijos apie projektą pateikiama nepakankamai, gali tik cinikai, nesugebantys pateiktos informacijos suprasti ir vertinti, arba suinteresuoti asmenys pritrūkę rimtesnių argumentų. Tiesa, viešoje erdvėje diskusijos dažniau remiasi emocijomis, o ne faktais, todėl šalies gyventojui nelengva gauti nešališką ir objektyvią informaciją. Tačiau šiuo tikslu yra leidžiami informaciniai leidiniai, pateikiantys apibendrintą medžiagą apie projektą. Keistai atrodo ir tai, kad teigiantys, jog informacijos labai trūksta, taip pat ragina šiuo klausimu rengti referendumą – ar tai nėra noras sprendimo priėmimą perduoti neturintiems pakankamai informacijos?

Baimė ir kritika susijusi su galimu projekto vėlavimu yra pagrįsta – Lietuva niekada nėra įgyvendinusi panašaus masto, trukmės ir sudėtingumo projekto. Tačiau šio projekto įgyvendinime yra vienas saugiklis, kurio anksčiau Lietuva neturėdavo – didelis ir patikimas tarptautinis investuotojas. Praeityje visi ABWR reaktoriai buvo pastatyti ir prijungti prie tinklų vidutiniškai per keturis su puse metų. Lietuva planuoja su atsargos rezervu – 5,3 metus.

Nepagrįstai šalies gyventojai gąsdinami ir dėl panaudoto branduolinio kuro saugojimo. Saugyklos statybos ir visos kitos susijusios su jo saugojimu jau yra įskaičiuotos į elektros gamybos savikainą. Nė viena pasaulio valstybė neturi gamtosauginių ar kitokių esminių problemų dėl šių atliekų saugojimo. Dar daugiau, pavyzdžiui, Japonijoje panaudotas branduolinis kuras nevadinamas atliekomis, o laikomas nacionaliniu turtu, nes prognozuojama, kad už 15-20 metų jis galėtų būti panaudotas ketvirtos kartos branduoliniuose reaktoriuose, t. y., galės būti parduotas. Verta paminėti ir tai, kad atominėje elektrinėje pagaminant vieną kilovatvalandę į aplinką išmetami 4 gramai anglies dvideginio, maždaug šimtą kartų mažiau nei elektrinėse kūrenamose dujomis ar biokuru.

Nesunkiai atliekama jautrumo analizė, rodo, kad projekto vėlavimas vieneriais metais kilovatvalandės savikainą padidina nereikšmingai, maždaug puse cento. VAE statybų kainai padidėjus dešimtadaliu, elektros kaina padidėja vienu centu. Taigi, net jei statybos vėluotų tris metus, o statybų kaina nuo dabar planuojamos išaugtų 30 proc., elektros kaina siektų 23 centus. Palyginimui, vėjo jėgainių elektros savikaina siekia 33 centus, Lietuvos elektrinės devintojo bloko gamybos kaštai siekia 35 centus, biomasės elektrinių nustatytas supirkimo tarifas siekia iki 44 centų (remiantis Valstybinės kainų ir energetikos komisijos, Tarptautinės energetikos agentūros, Europos saugumo ir bendradarbiavimo ir kitų organizacijų duomenimis). Taigi ir teiginys, kad svarstant VAE nebuvo analizuoti alternatyvūs elektros gamybos šaltiniai ir jų kaina, nėra teisingas.

Rinkos analitikų prognozėmis Europos elektros energijos rinkos kaina 2020 metais svyruos nuo 18,7 iki 24,3 cento už kWh. Prie nepalankių aplinkybių (užtrukusio projekto įgyvendinimo, išaugusių statybos sąnaudų, padidėjusių kapitalo kaštų) gamybos kaina gali šiek tiek viršyti rinkos elektros kainą – tai yra reali projekto rizika. Tačiau labiausiai tikėtino scenarijaus kaštų-naudos analizė rodo, kad tai yra ekonomiškai pagrįstas projektas. Galima įvardinti ir šalutines naudas – precedento neturintis tiesioginių užsienio investicijų srautas (pagal sukauptas užsienio investicijas Lietuva šiuo metu yra paskutinėje vietoje Vidurio ir Rytų Europoje), energetinė nepriklausomybė, pagerėjęs užsienio prekybos balansas, sukurtos darbo vietos.

Projekto finansinė našta Lietuvai yra didelė – 8 milijardai litų valstybės biudžete nesimėto. Tačiau šios investicijos išsidėstys per maždaug aštuonerius metus ir tik 40 proc. jų bus valstybės nuosavos lėšos – likusi dalis bus pasiskolinta. Taigi per metus iš valstybės biudžeto vidutiniškai tektų skirti apie 350 milijonų litų. Be to, didelė dalis šių lėšų galėtų būti gaunama iš energetikos sektoriaus įmonių dividendų, o ne tiesiogiai iš valstybės biudžeto. Palyginimui, vien šiemet kartu su ES lėšomis iš valstybės biudžeto investicijoms bus skirta 4,3 milijardo litų.

Per didelė finansinė našta yra ne investuoti į energetinę nepriklausomybę, o sėdėti sudėjus rankas. Dar didesnę naštą valstybei sukuria trečiųjų šalių ir suinteresuotų grupių propaganda, dėl siaurų interesų žlugdanti istorinį projektą. Taip, VAE projekto įgyvendinimas reikštų, kad valstybės išlaidos kitose srityse gali sumažėti. Tačiau Lietuvos patirtis rodo, kad daugumoje sričių valstybės investicijos buvo neefektyvios ir neproduktyvios, neretai nukreipiamos ten, kur ir be jų galėjo laisvai reikštis privatus kapitalas. Valstybė turi dėmesį sutelkti į produktyvius projektus, kurie yra svarbūs nacionaliniam saugumui ir kurie kurs vertę ateityje.

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis

Komentarai (17)