Kaip Šveicarija sugebėjo išlikti neutrali siaučiant pasauliniams karams. Yra ko pasimokyti ir Lietuvai? (Foto, Video) (3)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kaip išvengė pasaulinių karų
Per Pirmąjį pasaulinį karą Šveicarijos kariuomenė, vadovaujama naujai paskirto generolo Ulricho Wille'o, sutelkė daugiau nei 200 000 Šveicarijos karių ir dislokavo juos visuose pagrindiniuose įvažiavimo taškuose, kad atgrasytų visas išorines pajėgas apsvarstyti galimybę vykdyti karą šalyje.
Po to, kai paaiškėjo, kad per pirmąjį Didįjį karą visos valstybės pripažins Šveicarijos neutralumą, didžioji dauguma Šveicarijos karių buvo išsiųsti namo.
Antrasis pasaulinis karas buvo visai kitoks atvejis, todėl Šveicarija nepasikliovė Hitleriu. Taigi naujai paskirtas Šveicarijos generolas Henri Guisanas gavo sunkią užduotį – pabandyti išsiaiškinti būdą, kaip apginti mažą šalį nuo Hitlerio ir jo sąjungininkų, nepaisant to, kad minėtos galios įvairiais būdais smarkiai pralenkė Šveicarijos armiją.
Šiuo tikslu šveicarai pradėjo atstatyti savo kariuomenę (per tris dienas nuo karo pradžios karių skaičius padidėjo iki 430 000) ir primygtinai ragino savo piliečius bet kuriuo metu laikyti atsargas ne mažiau kaip dviems mėnesiams. Be to, jie taip pat pradėjo slaptas derybas su Prancūzija, kad suvienytų jėgas prieš Vokietiją.
Bet net ir po visų šių priemonių, šveicarai nebūtų galėję apsiginti, jei Hitleris tikrai norėtų įsiveržti. Todėl Guisanas priėmė sprendimą smarkiai išplėsti savo Pirmojo pasaulinio karo laikų strategiją, pagal kurią įsiveržiančiai jėgai Šveicarija būtų kuo sunkiau įveikiamas priešininkas.
Guisanas pažymėjo, kad panaudojus atšiaurų Šveicarijos reljefą, palyginti nedidelis Šveicarijos karių, esančių saugioje gynybinėje padėtyje, skaičius galėtų padėti kovoti su didžiulėmis kovinėmis pajėgomis, jei kada nors kiltų poreikis.
Taigi iš esmės planas buvo amžinai gintis ir vėl pasitraukti į kažkokią įtvirtintą poziciją, galiausiai atsisakant mažiau apginamų šalies apgyvendintų vietovių, kai vyriausybė ir piliečiai sugebės pasitraukti į slaptas įtvirtintas pozicijas Alpėse.
Tada jie pasitelktų Alpes kaip bazę, iš kurios būtų galima pradėti partizaninius išpuolius, kurie labai apsukintų įsibrovėliams gyvenimą.
Kontroversiška, kad karo metu Šveicarija ir toliau prekiavo su nacistine Vokietija, siekdama dar labiau atkalbėti Hitlerį įsiveržti.
Yra spekuliacijų, kad kai kurie „atsitiktiniai“ sąjungininkų išpuoliai prieš Šveicariją iš tikrųjų nebuvo visai nelaimingi atsitikimai, atsižvelgiant į tai, kad kai kurie susprogdinti pastatai buvo gamyklos, aprūpinančios Ašies pajėgas.
Daugialypis planas veikė ir, nors Hitleris turėjo išsamų planą (operacija „Tannenbaum“) kaip galiausiai įsiveržti į Šveicariją, to kaina visada buvo per didelė, atsižvelgiant į Ašies jėgos bėdas tiek Rytų, tiek Vakarų fronte.
Taigi Šveicarija buvo ignoruojama tiek Sąjungininkų, tiek Ašies per visą pasaulinį karą, nepaisant nuostabiai geros vietos šalia Vokietijos, Italijos, Prancūzijos ir Austrijos.
Užminuota visa šalis
Šveicarija padidino savo gynybos lygį Šaltojo karo metu ir vėl daugiausia norėdama atgrasyti visus potencialius įsibrovėlius. Tačiau šį kartą dėmesys buvo sutelktas į „agresyvų“ Šveicarijos sienų gynimą, užuot ginus jas tik tiek laiko, kad būtų galima įveikti atsitraukimą į gerai įtvirtintus kalnus.
Šiuo tikslu Šveicarijos keliai, tiltai ir traukinių linijos buvo užminuoti sprogmenimis, kuriuos bet kada buvo galima detonuoti.
Daugeliu atvejų inžinieriams, sukūrusiems tiltus, reikėjo sugalvoti efektyviausią būdą, naudojant sprogmenis, kad būtų užtikrintas visiškas tų pačių tiltų sunaikinimas.
Parengus sunaikinimo planą, atitinkamose tiltų vietose buvo sumontuoti paslėpti sprogmenys. Maža to, kariškiai taip pat užminavo šimtus kalnų, besiribojančių su pagrindiniais keliais, kad būtų sukurtos dirbtinės uolų griūtys.
Viešai žinoma, kad daugiau nei trys tūkstančiai griovimo punktų buvo įgyvendinti visoje mažoje šalyje.
Deja, tokiai mažai šaliai nuo oro atakų yra kur kas sunkiau apsiginti. Todėl siekdama apsisaugoti nuo to, Šveicarijos vyriausybė namuose, miestuose ir miesteliuose pastatė tūkstančius bombų slėptuvių tiek, kad manoma, jog jose ilgesniam laikui gali pasislėpti nuo 80 iki 120 procentų šalies gyventojų.
Daugelyje šių slėptuvių taip pat buvo mažos ligoninės ir reikalinga įranga nepriklausomiems vadovavimo centrams įkurti. Tiesą sakant, namai, pastatyti po Antrojo pasaulinio karo, dažnai buvo statomi su daugiau nei 40 cm storio betoninėmis lubomis, kad padėtų jiems išgyventi bombardavimus iš oro. Jei jūsų namuose nebuvo tokios slėptuvės, turėjote sumokėti mokestį už vietas, kuriose tokia apsauga buvo.
Taip pat sklandė gandai, kad didžioji Šveicarijos aukso atsargų dalis ir didžiulės maisto atsargos buvo paslėptos kažkur Alpėse, kurios sudaro šiek tiek daugiau nei pusę visos šalies žemės ploto.
Kitas pavyzdys, kaip itin gerai pasirengę šveicarai bet kokioms grėsmėms, yra paslėptos hidroelektrinės užtvankos, pastatytos nepažymėtų kalnų viduje, kad masinių bombardavimų atveju šalis vis tiek turėtų elektros energiją. Manoma, kad turbūt yra dar daugiau įtvirtinimų ir paslėptos infrastruktūros, išsibarsčiusios visoje šalyje.
Nusiginklavimas
Nuo Šaltojo karo pabaigos, siekiant sumažinti vyriausybės išlaidas, Šveicarijos vyriausybė pamažu nuginklavo savo gyventojus ir mažino nuolatinę kariuomenę, o kai kurie iš šių įtvirtinimų tapo nebenaudojami.
Daugelis ekstremalesnių gynybos būdų, pavyzdžiui, sprogmenys, kurie anksčiau buvo paslėpti šalies tiltuose, geležinkeliuose ir kitur, buvo pašalinti.
O karuose nebenaudojamuose kalnų įtvirtinimuose buvo įrengtos duomenų saugyklos ir serverių masyvai. Viename iš tokių pertvarkytų bunkerių viduje esantys serveriai yra netgi visiškai apsaugoti nuo išorinių elektromagnetinių impulsų, atsirandančių dėl branduolinių sprogimų.
Dėl karinio mažinimo likusių įtvirtinimų likimas yra neaiškus ir yra raginimų visus juos uždaryti, nepaisant to, kad manoma, kad tai kainuos milijardus dolerių. Netgi yra Šveicarijos gyventojų mažuma, kurie norėtų, kad visa kariuomenė būtų išformuota, įskaitant privalomojo šaukimo nutraukimą.
Bet bent jau dabar kiekviena šalis, norinti ignoruoti Šveicarijos seniai laikomą neutralitetą kariniuose konfliktuose, ras mažą šalį išskirtinai sunkiai užkariautina ir okupuotina. Tikriausiai, jei karas kada nors grasins Šveicarijos sienoms, nepaisant to, kad jie mažina savo kariuomenę, jie greičiausiai išlaikys galimybę greitai sustiprinti savo gynybą, kaip tai darė Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo atveju.
Galbūt panašią gynybos strategiją reikėtų taikyti ir kitoms nedidelėms valstybėms, turinčioms didelius grėsmingus kaimynus – tarp jų Lietuvai.
