Jaunam žmogui teisingas specialybės pasirinkimas yra vienas svarbiausių gyvenimo žingsnių. Jau po jo seka šeimos kūrimas, karjeros pradžia, vaikai. Tačiau retai susimąstoma, kiek daug visko nulemia pirmasis iš šių didžiųjų gyvenimo pokyčių – specialybė. Dažnai po studijų pasirenkama profesija, kartais nė nesusimąstant kiek ji yra patraukli pačiam žmogui, o vertinant tik jos išorinius „privalumus“ – populiarumą, perspektyvumą, madingumą, pagaliau, studijų miestą. Tačiau nei vienas iš šių dalykų nesuteiks gyvenime laimės, jeigu specialybė bus neįdomi ir nepatraukli pačiam žmogui.

Apie tai labai įdomiai žurnalui „Aš ir psichologija“ pasakojo Kauno darbo rinkos mokymo tarnybos psichologas Rimantas Glazneris. Nors pats žurnalistės Aldonos Steponavičiūtės parengtas straipsnis pasakoja apie darbą, bedarbystę ir jos sukuriamą psichologinę įtampą, kai kurios psichologo mintys bus labai naudingos ir jaunimui, besirenkančiam specialybes. Visą straipsnį galite perskaityti čia , o mes pateiksime jaunimui labiausiai tinkamas ištraukas.

<…>

„Visos tos priebalsės žodyje „darbas“ man skamba taip grėsmingai…“ – šypsosi Kauno darbo rinkos mokymo tarnybos psichologas Rimantas Glazneris. Ir priduria, kad jei žmonės iš pat pradžių rinktųsi profesiją, kuri atitinka jų vidinius norus ir polinkius, jei darbe tikėtųsi patenkinti ne tik finansinius poreikius, jis įgytų šiek tiek kitokią prasmę.

<…>

Kyla kone šventvagiška mintis: galbūt visos permainos tik į gera? Stiprūs sukrėtimai priverčia pamatyti savo gyvenimo strategiją: kad tik gerai atrodyčiau; kad tik vaikai būtų laimingi; kad tik įgyčiau išsilavinimą; kad tik… Permainos padeda suprasti, kokiais klaidingais siekiais vadovavaisi iki šiol. Psichologas R. Glazneris man paprieštarauja: žmogus trapi gėlė, labai stipriai jo lenkti į kurią nors pusę negali – sulūš. Radikalias permainas, revoliuciją išgyvena ne visi. Tačiau kiekvienas dėl savęs gali padaryti kai ką kita – iš karto pasirinkti kelią, kurio link traukia širdis.

„Moksleivių dažnai klausiu: kokio darbo norėtumėte? Daugelis atsako, kad tokio, kuriame daug uždirbtų, būtų gerbiami, turėtų prestižinę specialybę. Tada paklausiu, kieno tėvai į darbą pirmadienį eina su šypsena. Dažniausiai iš klasėje esančių 20–25 vaikų rankas pakelia du–trys moksleiviai“, – dalijasi savo patirtimi kalbintasis psichologas. Jo nuomone, žmonės, rinkdamiesi profesiją, per daug galvoja apie išorinius dalykus, tokius kaip pinigai, pagarba, įvaizdis, ir per mažai – apie tai, ko jie iš tiesų nori. Tokio pasirinkimo rezultatas – nelaimingi darbuotojai, kurie netekę darbo (kurio nemylėjo!) tampa viltį praradusiais piktais bedarbiais. Prisimenu garsaus psichoterapeuto I. Jalomo aprašytą atvejį, kaip moteris skaudžiai išgyveno po nemylimo vyro mirties: ji taip ilgai jautėsi kalta, kad jo nemylėjo, jog ilgus metus negalėjo užmegzti naujų santykių.

„Vaikų klausiu, kokia jų mėgstamiausia pamoka. „Na, pavyzdžiui, – atsako, –biologija.“ Teiraujuosi, už kokią mažiausią algą galėtų dirbti biologijos mokytoju? „Na, už 1200 Lt.“ Tada klausiu: o už kokią algą galėtų dirbti, pavyzdžiui, matematikos mokytoju? Alga smarkiai išauga – moksleiviai nurodo ir penkis, ir dešimt tūkstančių! Ir būtinai priduria, kad tą darbą dirbtų tik kelerius metus, kol susitaupytų pakankamai pinigų“, – pasakoja R. Glazneris. Žmonės dažnai įkliūna į pinkles, kurias jiems paspendžia visuomenė, jų pačių ambicijos, gyvenimo rutina. Kai kurie galvoja, jog privalo dirbti tik kvalifikuotą darbą, kiti – jog viską turi padaryti, kad gyventų name, treti – jog turi pasiekti ne mažiau nei jų draugai. Keleri metai, „kol užsidirbsiu pakankamai“, tampa dešimtmečiais. Norintiesiems iš šių spąstų ištrūkti tėra vienas kelias – pažinti save.

Žmogus, atsakęs sau į klausimą, kas jam gyvenime yra svarbiausia, besistengiantis darbe atskleisti savo kūrybinius polinkius, realizuoti savo tikruosius troškimus, dirbs su meile, dėl to, tikėtina, bus labai geras darbuotojas. R. Glaznerio manymu, darbo netektis tokio žmogaus neturėtų sužlugdyti, nes jis yra susitapatinęs ne su savo statusu ar kitais išoriniais dalykais, o su gilesniais asmenybės klodais.

<…>

Psichoterapeutas Derekas Draperis rašo, jog yra keletas pagrindinių dalykų, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį persvarstant savo karjerą. Pirmasis yra pojūtis, jog tai, ką dirbi, yra teisinga – bent jau didžiąją laiko dalį jautiesi dirbąs naudingą darbą. Antrasis – entuziazmas. Normalu retkarčiais neturėti jėgų, tačiau po kurio laiko jos grįžta, skatindamos imtis naujų iššūkių, pažadindamos mintis. Trečiasis svarbus aspektas yra vidinė ramybė: dirbdamas pagal savo pašaukimą jautiesi esantis savo vietoje. Ketvirtasis – lengvumas. Darbas tiesiog tirpsta rankose, o jį dirbdamas jauti pakylėjimą. Kaip jaučiatės savo darbe?

<…>

Ištraukos iš straipsnio „Ką reiškia būti bedarbiu?“
Aldona Steponavičiūtė | „Aš ir psichologija“

Komentarai (0)