Paskutiniai Europos šerpai. Pažintis su Slovakijos nešikais ir unikalia jų veikla: „Būti nešiku – ne darbas, tai gyvenimo būdas“ (Foto, Video)  ()

Slovakijos Aukštuosiuose Tatrų kalnuose nešikai iki šių dienų vis dar gabena didelius, kartais ir virš 100 kg sveriančius krovinius aukštyn ir žemyn raižytais ir pavojingais kalnų takais, besinaudodami sniego batais, slidėmis, virvėmis ir grandinėmis.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Dekoratyviame mediniame pastate Starý Smokovec miestelyje, Aukštųjų Tatrų kalnų papėdėje, Slovakijoje, nešimo rėmų kolekcija remiasi į sieną.

Tie rėmai atrodo panašūs į savotiškas rogutes, išskyrus tai, kad juose yra pečių diržai, o kai kurie iš jų yra tokie aukšti, kad pasiekia lubas. Prie kai kurių rėmų pritvirtintos kuprinės.

Tai yra nešimo rėmai, kuriais Tatrų nešikai, vietinių vadinami horský šerpa (kalnų šerpai) arba horský nosi (kalnų nešikai), naudojasi sunkiems kroviniams pristatyti į kalnų trobeles ar namelius, kuriuose apsilanko kalnų žygeiviai, pailsėti, atsigauti. Kartais tenka keliauti ir nakties metu.

Nors vietiniai kalnų nešikai dar vadinami šerpais, jie nėra susiję su Tibeto kilmės šerpais Himalajuose ir Nepale. 

Nešimo rėmeliai eksponuojami čia, Šerpų muziejuje, tačiau tokie rėmeliai kaip šie vis dar ir šiandien yra naudojami gabenti reikmenims aukštyn ir žemyn šiais stačiais kalnų takais.

Aukštųjų Tatrų kalnagūbris driekiasi palei šiaurinės Slovakijos ir Lenkijos sieną. Vasarą lankytojai mėgaujasi vaizdingais miškais, žėrinčiais ežerais ir plačiais slėniais, grožisi flora ir fauna, betyrinėdami šimtus kilometrų nusidriekusiais pėsčiųjų takais tarp kalnų namelių. 

Žiemą uolėtos keteros ir dantytos kalnų viršūnės, kylančios iki 2500 metrų, įgauna paslaptingą reginį, padengtą sniegu ir ledu, ir ryškiai išsiskiria virš medžių linijų.

 

Paskutiniai Europos šerpai lipa nelygiais ir pavojingais takais per šias viršūnes į trobesius, esančius iki 2250 metrų aukštyje. Tenka keliauti sniegu ir ledu padengtu paviršiumi, dėvint sniego batus, naudojantis slidėmis, o vietomis pasinaudodami karabinais su virvėmis ir prie kalnų uolų pritvirtintomis grandinėmis, kad prisitrauktų save ir savo sunkius krovinius į vertikalius šlaitus. 

Prie nugaros plačiais diržais pritvirtintas specialus nešiojimo rėmas, pats sveriantis iki 8 kg. Jame būna sudėtas maistas, gėrimai, malkos ir visos kitos nameliui reikalingos medžiagos, tokios kaip kuras, dujų balionai ir patalynė.

Iš viso kroviniai dažnai sveria net daugiau nei 100 kg, o šerpai dirba bet kokiu oru – nuo ​​karštų vasarų iki šaltų ir audringų žiemų, kai temperatūra gali nukristi iki -20 C, o kalnai užšąla bei pasidengia sniegu ir ledu.

Kai lankiausi čia šaltą sausio dieną, rašo Yvonne Gordon, Šveicarijos Namas, kuriame yra Šerpų muziejus, buvo apsuptas sniego. Šalia esančioje „Sherpa Caffe“ kavinėje arbatą gėrė vienas seniausių šerpų – 75 metų Peteris Petras. Jis iki šiol kelis kartus per savaitę neša sunkius krovinius į kalnų trobelę. Ir jis net nėra seniausias nešikas; amžius svyruoja nuo 17 iki 79 metų.

Petras pasakojo, kad šį darbą dirba dėl meilės kalnams, o ne dėl pinigų. „Būti nešiku – ne darbas, tai gyvenimo būdas“, – sakė jis. „Tikram nešikui pinigai yra antroje vietoje. Pirmoje vietoje – buvimas ant kalno.“

 

Kiekvienoje trobelėje yra prižiūrėtojas ir iki aštuonių šerpų, kurie paeiliui dirba ir apsistoja nameliuose. Užduotys įvairios: nuo namelio valymo ir priežiūros iki valgio ruošimo, kuro ir šildymo organizavimo ar sniego valymo nuo trobelės apylinkių. Kartais nešikai papildomai padeda turistams ir parodydami keliavimo taką. Vasaros sezonu kalnuose gali dirbti iki 60 šerpų; žiemą – perpus mažiau. Vieni dirba visą darbo dieną, kiti yra papildomai uždarbiaujantys studentai arba turi kitą verslą.

Pirmą kartą būti šerpu įkvėpimą Petras pajautė būdamas 10 metų, kai pamatė šį darbą dirbančius vyresniuosius brolius Jožo ir Ivaną. 

Jožo buvo vienas iš stipriausių – kažkada į Veľká Studena Dolina slėnyje esančią Zbojničkos trobelę jis nunešė 137 kg sveriančią krosnį. 

Baigęs mokyklą Petras tapo durininku, bet vėliau išvyko atlikti karinę tarnybą, o vėliau studijavo, galiausiai Bratislavos universitete įgijo filosofijos daktaro laipsnį.

Tačiau meilė Tatrams sugrąžino jį į kalnus – rytais dirbo mokytoju, o po pietų – nešiku. Tai buvo tobula pusiausvyra. „Kai baigdavosi pamokos mokykloje, galėjau pamiršti mokymą ir pabūti gamtoje vienas. Pailsėdavau dvasiškai, o mokykloje - fiziškai“, – sakė Petras.

Tęsinys kitame puslapyje




Išėjęs į pensiją jis ir toliau dirbo šerpu. Jis restauravo ir šiuo metu prižiūri Rainerovos trobelę – seniausią kalnų grandinėje, pastatytą 1863 m., kuri vis dar tarnauja keliautojams kaip prieglobstis, esant blogam orui.

 

Rainerovoje nakvynės galimybės nėra, tačiau žygeiviai dažnai sustoja prie nedidelio akmeninio pastato atsigaivinti ir apžiūrėti Petro senos laipiojimo įrangos ir slidžių kolekcijos. Žiemą jis kuria sniego skulptūras. 

Jis iki trobelės, esančios 1301 metrų aukštyje, iki šiol penkis ar šešis kartus per savaitę neša 60 ar 70 kg krovinius. Eidamas žemyn jis paima šiukšles. Namelis yra vos už 20 minučių kelio pėsčiomis nuo funikulieriaus, todėl kroviniams nešti nėra ilgas kelias, tačiau vis tiek tenka dirbti dvi valandas trunkančiame žygyje. „Žiemą dėl blogo oro tai gali užtrukti aštuonias valandas“, – sakė jis.

Kai XIX amžiaus viduryje Tatruose prasidėjo turizmas, žmonės mokėdavo nešikams, kad jie gabentų maistą ar gėrimus žygeivių grupei. Tuomet, kai buvo kuriami pėsčiųjų takai ir statomos nakvynės pastogės, nešikai nešė statyboms reikalingas medžiagas, o vėliau ir maisto, gėrimų bei kuro atsargas svečiams. 

Panašiai buvo ir kitur Europoje, pavyzdžiui, Alpėse, bet kai ten buvo nutiesti funikulieriai, o paskui ir keliai, nešikų nebereikėjo ir tokios darbo vietos dingo. 

Tatruose tokia pati plėtra buvo sumažinta iki minimumo, nes tai yra saugoma gamtos teritorija ir biosferos rezervatas, todėl nešikams vis tiek reikia nešti krovinius iki trobelių. 

Petras sako, kad šerpai visada pristatys atsargų, net jei ir blogas oras. „Šerpas žino, kad namelis nuo jo priklauso, todėl jis vis tiek turi atnešti krovinį“.

 

„Tai labai pavojingas darbas“, – pridūrė jis. Prieš dvidešimt metų nešiką pražudė lavina. „Du nešikus pražudė oras; vienas vaikinas tiesiog mirtinai sušalo. Ši veikla gali atrodyti romantiškai, nes mums tai daryti patinka, bet tai gali būti labai pavojinga. Reikia ištverti daug dalykų – buvimą vienam, buvimą šaltyje, baimę. Gali užklupti audra su perkūnija. Galite sušalti“.

Savo knygoje Na Chodníku Chodník (Kelias kelyje) Petras rašo apie reikalingus įgūdžius: nešikams reikia „gero fizinio pasirengimo, daugiausia orientuoto į ištvermę, valią, atsparumą, pusiausvyrą, patirtį kalnuose, gebėjimą realiai įvertinti savo stiprybes ir sugebėjimus, taip pat reikalingas atsidavimas, nuolankumas ir tikėjimas“.

Števo „Pišta“ Bačkoras, su žmona Martina įkūręs Šerpų kavinę ir muziejų, daugiau nei 20 metų buvo profesionalus šerpas ir iki šiol kelis kartus per mėnesį dirba, kad palaikytų ryšį su kalnų nešikų bendruomene. „Aš to pasiilgstu“, – sakė jis. „Beveik visa veikla mano gyvenime yra skirta šiai bendruomenei, kalnų nameliams“. Bačkoras ir Martina susipažino kalnuose, kai ji dirbo trobelėje.

Bačkoras sako, kad kelionė į kalnų trobelę suteikia laisvės pojūtį ir tuo pačiu emocijų mišinį. „Jums tai [keliauti į trobelę] patinka, bet šiek tiek nerimaujate dėl oro. Pradėsite šviečiant saulei, o po valandos pateksite į audrą, vėjo greitis sieks 150 km/h ir gausiai snigs.“ Net ir esant tokiam orui, kai turistai nusprendžia grįžti atgal, šerpai vis tiek eina pirmyn.

 

Petras prisimena savo baisiausią patirtį vienos žiemos metu, kai ant kalno sušlapo ir pradėjo snigti. Priėjęs prie trobelės Petras buvo sušalęs. „Kalbame net ne apie temperatūrą, o apie greitą orų kaitą“, – sakė jis. Pasiekęs namelį, jis nubėgo į virtuvę ir apsipylė šilta arbata galvą ir rankas, kad greičiau sušiltų. „Kai kuriuos dalykus jūs galite apibūdinti, bet kai kuriais atvejais būna tiek daug jausmų, kuriems apibūdinti tiesiog trūksta žodžių“, – sakė Petras.

Pasak Petro, stipriausias šiuo metu dirbantis šerpas yra 69 metų Viktoras Beranekas, kuris krovinius neša į aukščiausiai (2250 metrų) esančią Tatrų kalnų trobelę Chata pod Rysmi (Rysy). Vyriausias – Laco Chudík (79 metų) – vis dar nešą krovinį kartą ar du per savaitę – ne dėl pinigų, o dėl malonumo, – sakė Bačkoras. „Jis yra mašina, jis nesustoja.“ Bačkoras pridūrė, kad žino tik vieną moterį-šerpę; ji mirė sulaukusi 92 metų 2017 m.

Daugelis nešikų sako, kad jiems svarbiausias yra išsilaisvinimo jausmas, o tai buvo ypač aktualu komunistiniais laikais, kai gyvenimas apskritai buvo suvaržytas. „Kiekviena kalnų trobelė yra tarsi laisva sala“, – sakė Bačkoras. „Komunistinėje sistemoje dirbti šerpu prilygo gyventi laisvėje. Po savaitgalio visi nusileisdavo ir dirbdavo gamykloje ar biure, o paskui laukė kito savaitgalio ir dviejų ar trijų dienų laisvės.“

 

Petras mėgsta Tatrus, nes jie nėra perpildyti turistais-keliautojais. Kadangi tai nacionalinis parkas ir UNESCO biosferos rezervatas, transporto priemonės, tokios kaip sniego motociklai ir keturračiai, yra draudžiamos (išskyrus gelbėtojams). Rezervate saugoma laukinė gamta – rudieji lokiai, lūšys, vilkai, lapės, kiaunės, snieginiai pelėnai ir nykstančios Tatrų gemzės. Petras nori, kad būtų saugomas ir unikalus šerpo darbas.

Petras sako, kad gyvenimo būdas yra tai, kas išlaiko gyvybingumą: „Kai žmonės klausia, o kaip tavo sveikata? Atsakau: Nežinau, nes pastaruosius 20 metų nebuvau pas gydytoją!“ – sakė jis.

Į viršukalnes Petras dažnai užsuka tiesiog pailsėti, sakydamas, kad Tatruose jam labiausiai patinka naktiniai žygiai. „Tai geriausias atsipalaidavimas jūsų sielai“, – sako jis.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Technologijos.lt
(10)
(0)
(10)

Komentarai ()