Ketvirtajame dešimtmetyje Šveicarijos inžinieriai sukūrė naujos rūšies nulinės emisijos elektrinį autobusą, kuris energijai kaupti naudojo didelį besisukantį smagratį, o ne įkraunamas baterijas.

Priežastis buvo paprasta – jie norėjo kažko tylesnio ir švaresnio, bet svarbiausia, kad buvo siekiama sukurti transporto priemonę, kurios nevaržytų orinės elektros linijos.

Daugelyje Šveicarijos miestų tuo metu kaip viešasis transportas važinėjo troleibusai, kurie važiavo iš anksto nustatytais maršrutais. Tačiau kontaktinis tinklas ribojo mobilumą, o laidų tiesimas naujais maršrutais buvo nepaprastai brangus. Akumuliatorių technologija tuo metu nebuvo tokia efektyvi kaip šiandien.

Taigi, Šveicarijos įmonės „Maschinenfabrik Oerlikon“ vyriausiasis inžinierius Bjarne Storsand, 1946 m. sugalvojo girobuso („Gyrobus“) koncepciją. Girobusas buvo varomas elektros varikliu, o elektros energiją tiekė generatorius, kuris energijai kaupti naudojo didelį besisukantį smagratį.

Smagratis buvo įsukamas įkrovimo stotyse, naudojant tris kontaktines antenas, sumontuotas ant transporto priemonės stogo. Smagračiui pasiekus maksimalų 3 000 aps./min. greitį, jis buvo visiškai įkrautas ir autobusas galėjo nuvažiuoti iki 6 km atstumą 50–60 kilometrų per valandą greičiu, priklausomai nuo autobuso apkrovos ir transporto priemonės klasės. Vienas girobusas Yverdon-les-Bains mieste, Šveicarijoje, kartais vienu įkrovimu įveikdavo net 10 km.

Smagratis buvo gana didelis (160 cm skersmens), sunkus (1,5 tonos) ir buvo uždarytas hermetiškoje kameroje, užpildytoje vandenilio dujomis, esant sumažintam slėgiui, kad būtų sumažinta tintis.

Smagračio įkrovimas truko nuo 30 sekundžių iki 3 minučių; siekiant sumažinti įkrovimo laiką, maitinimo įtampa buvo padidinta nuo 380 voltų iki 500 voltų. Atsižvelgiant į santykinai ribotą įkrovimo diapazoną, tikėtina, kad ilgesniuose maršrutuose arba esant intensyviam miesto eismui būtų prireikę kelių įkrovimo stotelių.

Tankus maršruto įkrovimo stočių tinklas užtikrino, kad smagratis niekada nenukristų žemiau tam tikro apsisukimų skaičiaus, kuris galėtų turėti įtakos autobuso veikimui ir greičiui. Pavyzdžiui, 4,5 km ilgio maršrute Yverdon-les-Bains mieste turėjo net keturias įkrovimo stoteles.

Didelis besisukantis smagratis transporto priemonės viduje sukėlė keletą nenumatytų pasekmių – kai kurios pageidautinos, kitos ne. Dėl smagračio giroskopinio poveikio autobusas priešinosi orientacijos pokyčiams, dėl to susidarė labai kebli situacija, ypač atliekant posūkius. Kita vertus, tai suteikė labai lygų ir sklandų važiavimą.

1953 m. spalį atidarytas pirmasis reguliarus maršrutas Šveicarijoje tarp Yverdon-les-Bains ir Gransono. Dėl keleivių stokos ir ekonominių priežasčių maršrutas 1960 m. buvo uždarytas.

Antroji girobusų linija pradėjo veikti 1955 m. tuometinėje Belgijos kolonijoje – Belgijos Konge (dabartinė Kongo Demokratinė Respublika).

Kolonijos sotinėje Leopoldvilyje (dabartinė Kinšasa) buvo didžiausias girobusų parkas pasaulyje – 12 transporto priemonių, važiuojančių keturiais, maždaug 20 km ilgio, maršrutais.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (5)