[Karšta tema] Kodėl Vokietija nesiunčia ginklų Ukrainai? Paslaptys slypi sudėtingoje šalies istorijoje ir viename prieštaringame energetiniame projekte (Foto, Video) (13)
Vokietijos atsisakymas siųsti ginklus Ukrainai suglumino ir supykdė kai kuriuos sąjungininkus. Tačiau priežastys, kodėl galingiausia Europos šalis atsitraukia, yra istorinės ir sudėtingos.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Į rytus nuo Berlyno yra didžiulė žole apaugusi lyguma, kur žemė pasakoja baisias istorijas.
Ūkininkams ariant, jų plūgai užkabina žmogaus kaulus ir ginklus; vieno žiauriausių Antrojo pasaulinio karo mūšių fragmentus.
Buvo 1945 m. pavasaris. Hitleris slapstėsi bunkeryje Berlyne, jo kariai traukėsi. Sovietų pajėgos veržėsi iš rytų per lygumą, tačiau virš jų, ant kalvos, vadinamos Seelow aukštuma, naciai užėmė gynybinę poziciją.
Tai buvo purvinas, chaotiškas kraujo praliejimas. Sovietai galiausiai nugalėjo, paspartindami karo pabaigą, tačiau manoma, kad žuvo iki 30 000 jų karių.
Apsilankę Seelow Heights memoriale, suprasite, kaip giliai įsišaknijusi šios šalies istorija tebėra daugelio vokiečių mintyse ir kaip XX amžiaus siaubas dar šiandien daro įtaką jos užsienio politikai.
Tai viena iš priežasčių, kodėl Vokietija atsisakė siųsti ginklus Ukrainai, sukėlusi įnirtingą Ukrainos politikų atsaką.
Taip yra dėl to, kad vokiečiai iš esmės yra pacifistų tauta.
Kasmetinė apklausa atskleidžia, kad dauguma vokiečių mano, kad diplomatinės derybos yra geriausias būdas išspręsti konfliktą. Vokiečių kariai retai dalyvauja ne tik taikos palaikymo misijose; yra tik keletas išimčių – ir jos buvo prieštaringos – įskaitant 10-ojo dešimtmečio Balkanų karus ir visai neseniai – Afganistaną.
Ironiška, kad ji taip pat yra viena didžiausių ginklų eksportuotojų pasaulyje. Ir ji griežtai kontroliuoja, kur siunčiami ginklai, net jei Angelos Merkel vyriausybė kartais buvo apkaltinta nesilaikant šių taisyklių.
„Vokietija taiko ilgalaikę santūrumo politiką, kai kalbama apie visų rūšių karinius konfliktus, o ginklų eksportas laikomas konflikto kurstymu, o ne konflikto mažinimu“, – sako Thomas Kleine-Brockhoff iš Vokietijos Maršalo fondo. „Pagal šią ilgalaikę politiką, Vokietija neeksportuoja ginklų į konflikto zonas“.
Vokietija nukrypo nuo šios politikos, kad apginkluotų pešmergų kovotojus (kurdų pajėgos), kovojančius su Islamo Valstybe Šiaurės Irake. Tačiau Ukrainoje situacija kitokia, sako jis. Priežastis yra istorija – nacių nusikaltimai Ukrainoje ir Rusijoje, kai žuvo milijonai vietos gyventojų.
Dabar situacija prie Ukrainos sienos išbando naująją Vokietijos koalicinę vyriausybę.
Naujasis kancleris Olafas Scholzas dabar patiria tarptautinių sąjungininkų spaudimą užimti tvirtesnę poziciją dėl Ukrainos-Rusijos konflikto.
Jo vyriausybė – socialdemokratų, žaliųjų ir laisvųjų demokratų koalicija – į valdžią atėjo praėjusių metų pabaigoje, žadėdama vertybėmis grįstą užsienio politiką ir dar griežtesnius ginklų eksporto suvaržymus.
Atsispirdamas raginimams – net kai kurių tos vyriausybės narių – siųsti ginklus į Kijevą, kancleris Scholzas pasiūlė gydyti sužeistus karius Vokietijoje ir siunčia į Ukrainą penkis tūkstančius šalmų.
Tęsinys kitame puslapyje:
Yra ir kita Vokietijos nenoro siųsti ginklus priežastis – daugelis čia tiesiog netiki, kad ginklų siuntimas išspręs krizę.
Scholzo užsienio reikalų ministrė, žaliųjų politikė Annalena Baerbock pabrėžia, kad Vokietija yra finansinė donorė Ukrainai ir mano, kad tai yra veiksmingiau nei ginklų siuntimas.
Kancleris Scholzas palankiai vertina dialogu pagrįstą požiūrį, kurio laikėsi jo pirmtakė Angela Merkel, kuri kartu su Prancūzijos prezidentu Macronu prisidėjo prie vadinamojo Normandijos formato, pagal kurį Vokietija, Prancūzija, Ukraina ir Rusija siekė įvesti paliaubas Rytų Ukrainoje, kūrimo. Tikimasi, kad tas pats formatas veiks ir dabar.
Nilsas Schmidtas, kanclerio socialdemokratų atstovas užsienio reikalams, sako, kad „Prancūzija ir Vokietija yra tarpininkės, ir aš manau, kad nėra labai tikslinga tarpininkaujančiai šaliai siųsti ginklus į Ukrainą, vienai konflikto šaliai, nes mes stengiamės skatinti diplomatinį sprendimą“.
O Vokietijai tinka tokia diplomatija. Kancleris Scholzas gali neturėti Merkel įtakos prezidentui Putinui. Tačiau dėl jų istorijos Vokietijos santykiai su Rusija skiriasi nuo daugelio kitų Vakarų šalių.
Ten verslą vykdo tūkstančiai Vokietijos firmų. Daugelis vokiečių, įskaitant Angelą Merkel, užaugo už geležinės uždangos, mokykloje mokėsi rusų kalbos. Jos sugebėjimas reguliariai bendrauti su Vladimiru Putinu, kai kiti lyderiai negalėjo, dažnai buvo siejamas su jų bendra gyvenimo komunistiniuose Rytuose patirtimi.
Abiejų šalių ekonominiai ryšiai bene prieštaringiausiai yra įkūnyti dujotiekyje „Nordstream 2“, kuris, jei pradės veikti, padvigubintų rusiškų dujų, patenkančių į Europą per Vokietiją, kiekį.
Kancleriui Scholzui daromas spaudimas nutraukti projektą taikant sankcijas Rusijai. Tai, kad jis dar to nepadarė, yra Vokietijos savanaudiškumo simbolis, teigia kritikai.
Tai skaudi tema jo vyriausybei. Už jo stovi partiečiai socialdemokratai, teigiantys, kad dujotiekis yra privatus ekonominis projektas. Tačiau jo koalicijos partneriai sako, kad tai politinis projektas, o žalieji labai norėtų projekto atsisakyti.
M. Scholzas nurodė, kad jei Rusija įsiveržtų į Ukrainą, bus svarstomos visos galimybės, įskaitant dujotiekio projekto sustabdymą. Tačiau kancleris nenuėjo toliau, kai kuriuos paskatindamas susimąstyti, ar istorija jį įvertins kaip gudrų, ar silpną ir dvejojantį.
O kol kas, Vladimirui Putinui bandant Vakarų nervus, Vokietijai kyla esminių klausimų dėl savo pacifistinių instinktų.
Net Merkel eros pabaigoje vis daugėjo raginimų Vokietijai prisiimti svarbesnį karinį vaidmenį pasaulinėje arenoje.
