Kęstas Kirtiklis. Apie humanitarus (25)
Artėjančių stojimų į aukštąsias proga dairausi po Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendram priėmimui organizuoti puslapį. Smalsu, kaip dalykai atrodė pernai, užpernai, kiek ir kur jaunieji „krepšininkai“ krepšelių sunešė, ko šiemet, krepšinio čempionato proga, galima tikėtis?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Įdomūs tie skaičiai, kad ir pliki, kad ir reikia pasukti galvą, ką viena ar kita skaitinė išraiška reiškia. Pavyzdžiui, ką reiškia tai, kad kasmet daugiau nei pusė stoja į socialinius mokslus? Aiman, turbūt ne aukštą tų mokslų lygį Lietuvoje. Norėčiau pamatyti pasiskirstymą pagal mokslo sritis tų, kurie pasirenka studijuoti ne Lietuvoje. Kaži kodėl įtariu, kad pamatytume nepanašų vaizdą, t. y. socialinių mokslų studentų ten būtų gerokai mažiau. O humanitarų? Lietuvoje humanitarinius mokslus studijuoti renkasi kas dešimtas pirmakursis. O ne Lietuvoje?
Pagalvojus, kas yra tie humanitariniai mokslai (filosofija, istorija, filologija, menotyra), tenka pripažinti, jog žvelgiant iš oficialios lietuviškos perspektyvos jų studijuoti užsienyje tikrai nėra ko. Štai Mokslo ir studijų įstatymas, jau trečiajame straipsnyje vardindamas mokslo ir studijų principus tvirtina, jog vienas iš svarbiausių principų (nr. 3) yra lituanistikos prioriteto principas. O šiuo principu visų pirma remiasi tikrai ne fizikai ar biologai (kažin kaip matuoti lazerių ar ąžuolo lapų lietuviškumą?). Šitaip paprastai pranešama, jog savo filosofo ar filologo (ar kitokio humanitaro) kvapas už svetimą parfumą gardesnis. Na, iš pažiūros normalus sprendimas. Kas gi mumis domėsis, jei ne mes. Tik va tas kvapas, ko blogo, dažnai naftalinu dvelkia…
Todėl nieko nestebina (manęs irgi), kai (atvirai nepaisant minėtojo prioriteto) įvairios protų partekinimo programos visuomet labiau orientuojasi į gamtamokslininkus. Be to, galiu lažintis, kad ir po šiųmetinių stojimų televizijoje ar internete būtinai pasirodys bent viena kalbanti galva, aimanuosianti dėl to, kad štai jaunimas pasirinko ką tik nori, o ne technologijų studijas ir kad mums, deja deja, labai trūksta (arba tuoj trūks) inžinierių. Kiti pasamprotaus apie tuoj ištiksiantį teisininkų perteklių, arba vadybininkų tvaną. Apie tai, jog prioritetinę Lietuvoje mokslų sritį pasirinko tik/net(?) kas dešimtas stojantysis, neužsimins veikiausiai niekas. Ar tai reiškia, jog čia stojančiųjų yra būtent tiek, kiek reikia? Ir kad humanitarinių mokslų ir mokslininkų kiekis Lietuvoje yra optimalus?
Žinoma, studijos – dar ne mokslas ir studijuojančiųjų skaičius ne tiek jau daug sako apie mokslo kiekybę ir kokybę. Bet studijos neatskiriamos nuo mokslo. Visgi, ko tikėtis prioritetinę mokslų sritį pasirinkusiam pirmakursiui? Veikiausiai nieko. Nepaisant aukštas pareigas užimančių ponų samprotavimų apie tai, kad kažkur ten, Anglijoje, Oksbridže, į humanitarų gynimus susirenka Londono Sičio bankų personalų skyrių rykliai naujų guviai mąstančių galvų savo kontoroms medžioti, visa tai skamba net ne kaip pasaka, o kaip labai menkos kokybės propagandinis pamokslėlis. Mat neskanų lietuviškos humanistikos aromatą ta pati valdžia užuodžia ir susiraukusi vis nubraukia jam finansavimą. Viena vertus – prioritetas, antra vertus – pirmutinis finansavimo mažinimo taikinys.
Bet kodėl gi taip yra, kodėl, atvirai kalbant, humanitarų niekam nereikia, kodėl jų niekas nei rimtai vertina, nei skuba remti? Na taip, finansai, taip, jie nepelningi, taip, jie tiesiogiai nekuria BVP (bent jau nėra aiškaus, paprasto ir apčiuopiamo būdo, kaip pademonstruoti jų naudą). Ar pasikeistų Lietuvos humanitarinių mokslų situacija, jei įvyktų stebuklas ir finansavimas bei dėmesys prioritetinei mokslo sričiai padidėtų? Manote pagerėtų, bet tikrai netikite, kad tas stebuklas galėtų įvykti? Net Lietuvai pasiekus teigiamą biudžetą? Tikriausiai ne, ir svarbūs čia ne tik pinigai. Svarbus dar ir visuomenės požiūris į humanitarus, jų kultūriniai įvaizdžiai. O tie įvaizdžiai tokie, kad noris dainuot. Ir ne bet kokią dainą, o „nieks kits čia nekalts, – mergužėle, tu pati…“
Iš mokyklos suolo ir humanitarinių mokslų vadovėlių žinome, jog tie, kas dabar vadinami humanitarais, jau nuo seno (kokius 150 metų) gyveno pusbadžiu ir aistringai dirbo Lietuvai. Štai istorikas Daukantas buvo „vargo pelė“, o Kudirka ir dar devynios galybės literatų ne iš gero ir sotaus gyvenimo nusigalavo džiova ar ne mažiau liūdnai gyvenimą baigė. Bet jų darbai, paprieštarautų man kas nors, kupinas lituanistinės mokslo ir studijų įstatymo dvasios, liko mums ir jų dėka mes dabar esame tuo, kuo esame.
Taip, tikriausiai taip ir yra. Tik štai man niekaip nepavyksta nelyginti mūsų su kitais kraštais. Prancūzų humanitarinių mokslų „tėvai“ sotūs ir laimingi diskutavo salonuose, panašiai anglai ir vokiečiai. Netgi lenkų humanistiką anaiptol ne valstiečiai kūrė. O mes tos, kitokios, humanistikos lengva ranka atsisakėm, sočius ponus paniekindami ir atmesdami, o valstiečius padarydami herojais. Lietuviškoje sąmonėje sotus humanitaras toks pat neįsivaizduojamas reiškinys, kaip saulės patekėjimas vakaruose. Humanitaras – tikrasis bėdžius, betgi jo darbas, ne, ne darbas, pašaukimas toks!
Žinau, netikęs toks lyginimas, pernelyg jau skirtingomis sąlygomis tos tautos gyveno, mūsuose ir negalėjo būti kitaip. Galbūt. Bet ar tai reiškia, kad ir dabar taip turi būti. Kas galėtų paneigti, kad laikai pasikeitė. Vietoj žvyrkelių iškilo autostrados, vietoj bakūžių – daugiaaukščiai, vietoj karčemų – picerijos. Tik iš vieno humanitaro vis dar tikimasi, kad jis vien meile Lietuvai bus gyvas…
