Pastaruoju metu vienoje ar kitoje žiniasklaidos priemonėje (dažniausiai internetinėje) pasirodantys pamąstymai tendencingai dėlioja mintį, kad baigei mokyklą – ir važiuok iš Lietuvos. Na, o jei dar taip suklydai ir studijas baigei čia, Lietuvoje, tai jau po studijų tikrai laikas emigruoti. Ir nedelsiant. Nesvarbu, studijos, darbas ar kas tik norisi, svarbu ne Lietuvoj. O jei dar nepavyko baigti studijų, tai kuo greičiau iš Lietuvos. Gi laukia patogus gyvenimas ir laimė, o gal net didelė, svetur.

Taip jau nutiko, kad ir mokyklą baigiau, ir universitetą, ir dirbti pradėjau čia, gimtinėje. Niekad nesiskundžiau, visada buvau patenkinta ir didžiavausi gyvendama Lietuvoj. Nes čia sava ir gera. Kita vertus, gal taip jau būna, kad kai niekad nesitiki, gyvenimas pateikia iššūkių.

Pasitaikė ir man – išvykti padirbėti ir eurokratų sostinę Briuselį. Besibaigiant dvejiems gyvenimo šiame mieste metams, vis stipriau neapleidžia jausmas, kad turiu grįžti ir kaip galima greičiau. Teisingumo dėlei reiktų pasakyti, kad beveik pusė laiko ir taip prabėga tarp Belgijos ir Lietuvos. Na, dar pasitaiko būti ir Prancūzijoje, Strasbūre, – gi Europos Parlamento „keliaujantis cirkas“ neleidžia kitaip.

Kone kas mėnesį, o kartais ir dažniau, grįždama į Lietuvą – vis labiau didžiuojuosi savo šalimi. Lygindama dvi sostines, Vilnių ir Briuselį, pirmiausia pastebiu kaip švaru ir tvarkinga Vilniuj. Gera eiti Senamiesčio gatvėmis, o ne lipti per šiukšles, kurios bado akis tiek Briuselio centre, tiek ir jo prieigose. Kaip gera kalbėti sava kalba.

Nežinau, gal tai visiškos neintegracijos į tarptautinę aplinką pavyzdys, tačiau be galo džiaugiuosi kalbėdama lietuviškai: pirkdama, klausdama, aiškindamasi ar tiesiog plepėdama sava kalba. Džiaugiuosi dar ir tuo, kad Lietuva kyla iš krizės, o piliečių keikiamas premjeras sugebėjo visą kadenciją krizės sąlygomis dirbti. Ir panašu, anot tarptautinių ekspertų, ne taip jau blogai tvarkytis. Tuo tarpu Belgija vis dar muša visus šalies gyvavimo, nesudarius Vyriausybės, rekordus. Stebuklingu būdu sugebėjo pirmininkauti ES 2010 m. Tiesa, ir ne taip jau nevykusiai, kaip galėjo būti, kai visos Vyriausybės galvos tėra laikinos.

Gal vis tik pagrindinis Belgiją ir Briuselį apibūdinantis žodis ir būtų laikinumas. Briuselis – miestas su nuolatiniu riedančių lagaminų ratukų garsu, miestas su besikeičiančiomis masėmis žmonių, kasdien atvykstančių ir išvykstančių iš Briuselio, miestas, su daugybe imigrantų. Miestas gal su kiek didesnėmis kainomis nei kur kitur ir labai jau nekokia aptarnavimo kultūra. Nes vienaip ar kitaip – Briuselio eurokratai ir tuntai nacionalinių, tarptautinių ir visų įmanomų apibūdinimų ekspertų, tarnautojų ir t. t. bus priversti imti ir vartoti, tai ką siūlo ši šalis.

Ir neišvengiamai tetutė, siūlanti apsigyventi pusrūsyje, prasitars, jei jums nepatinka – nenuomokit, bus kas paima. Kaip ir nuolat purkštaujanti padavėja, kad nebuvo į ją kreiptasi prancūzų kalba, lėtieji visokiausių tarnybų atstovai, kurie niekaip negalės patikėti, kad jei varva čiaupas kovo mėnesį, kodėl jį reiktų sutvarkyti greičiau nei birželį?

Beveik esu tikra, kad visur atvykus laukia panašios problemos ir tikrai nei pradžia, nei pats gyvenimas svetur nėra lengvas. Tiesa, būtent Belgija yra ta valstybė, kur lyg ir lengviausia būtų prisitaikyti dėl nemažos ir aktyvios lietuvių bendruomenės, dėl patogios geografinės padėties, sąlyginai nedidelio atstumo iki Lietuvos, na, ir visų įmanomų garantijų dirbant ES institucijose. Kaip tik jos yra vertos atskiro aptarimo.

Pakankamas atlyginimas, kontraktai „iki gyvos galvos“, sveikatos draudimo, išmokos šeimai bei kitos garantijos giliai palaidoja eilinio ES tarnautojo norą grįžti. Nesvarbu, kad gal visą gyvenimą reiks atlikti sekretorės/sekretoriaus pareigas, kopijuoti dokumentus ir tvarkingai dėti viršininkui ant stalo ir dažnai lankys nykumo jausmas, bet kol tokios garantijos darbe, kaip ir nėra kaip grįžti. Ir neracionalu. Nesvarbu, kad darbas nuobodus ir be perspektyvų, bet 10 metų jį atidirbus, štai jau laukia europinė pensija. Beveik rojus žemėj. O gal ir dar šis bei tas daugiau.

Net nežinau ar prisitaikymu, ar susitaikymu tai pavadinti. Kai pagalvoji, kad savoj šaly gali daug vertesnių patirčių ir atsakomybių įgyti, gali prisidėti prie savo bendruomenės, miesto ar net permainų valstybėje, prisiminus, kad darbe prabėga dienos ir apskritai didžioji laiko dalis, kaip ir nelieka abejonių elgtis iracionaliai. Taip, kaip liepia širdis.

Žinau, kad Lietuvoj, o ne kur kitur leisiu vasaros atostogas, kaip ir jaučiu, kad po truputį pradedu vis ilgiau užtrukti čia. Niekas nėra absoliučiai laimingas gyvendamas svetimoje aplinkoje. Dar labiau nesuprantu, o gal net užjaučiu, nusprendusius negrįžti į savo šalį po kelių ar daugiau metų, nes kaip ir nėra poreikio grįžti. Nesuprantu, o ir nenoriu suprasti, kaip gimta šalis gali būti nemylima, nepasiilgstama, negraži.

Būdama Lietuvoje, nematau nei tų paniurusių lietuvių, apie kuriuos vis burbama. Charakteris toks, kokį turime. Na, nesam karštakošiai pietiečiai ir tuo džiaugiuosi. Esam tokie, kokie norime būti. Ir renkamės patys. Aš renkuosi Lietuvą.

Tekstą paskelbė anoniminė autorė pilietis.delfi.lt portale.

Komentarai (119)