Paskutiniai Europos šerpai. Pažintis su Slovakijos nešikais ir unikalia jų veikla: „Būti nešiku – ne darbas, tai gyvenimo būdas“ (Foto, Video)  ()

Slovakijos Aukštuosiuose Tatrų kalnuose nešikai iki šių dienų vis dar gabena didelius, kartais ir virš 100 kg sveriančius krovinius aukštyn ir žemyn raižytais ir pavojingais kalnų takais, besinaudodami sniego batais, slidėmis, virvėmis ir grandinėmis.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Dekoratyviame mediniame pastate Starý Smokovec miestelyje, Aukštųjų Tatrų kalnų papėdėje, Slovakijoje, nešimo rėmų kolekcija remiasi į sieną.

Tie rėmai atrodo panašūs į savotiškas rogutes, išskyrus tai, kad juose yra pečių diržai, o kai kurie iš jų yra tokie aukšti, kad pasiekia lubas. Prie kai kurių rėmų pritvirtintos kuprinės.

Tai yra nešimo rėmai, kuriais Tatrų nešikai, vietinių vadinami horský šerpa (kalnų šerpai) arba horský nosi (kalnų nešikai), naudojasi sunkiems kroviniams pristatyti į kalnų trobeles ar namelius, kuriuose apsilanko kalnų žygeiviai, pailsėti, atsigauti. Kartais tenka keliauti ir nakties metu.

Nors vietiniai kalnų nešikai dar vadinami šerpais, jie nėra susiję su Tibeto kilmės šerpais Himalajuose ir Nepale. 

Nešimo rėmeliai eksponuojami čia, Šerpų muziejuje, tačiau tokie rėmeliai kaip šie vis dar ir šiandien yra naudojami gabenti reikmenims aukštyn ir žemyn šiais stačiais kalnų takais.

Aukštųjų Tatrų kalnagūbris driekiasi palei šiaurinės Slovakijos ir Lenkijos sieną. Vasarą lankytojai mėgaujasi vaizdingais miškais, žėrinčiais ežerais ir plačiais slėniais, grožisi flora ir fauna, betyrinėdami šimtus kilometrų nusidriekusiais pėsčiųjų takais tarp kalnų namelių. 

Žiemą uolėtos keteros ir dantytos kalnų viršūnės, kylančios iki 2500 metrų, įgauna paslaptingą reginį, padengtą sniegu ir ledu, ir ryškiai išsiskiria virš medžių linijų.

 

Paskutiniai Europos šerpai lipa nelygiais ir pavojingais takais per šias viršūnes į trobesius, esančius iki 2250 metrų aukštyje. Tenka keliauti sniegu ir ledu padengtu paviršiumi, dėvint sniego batus, naudojantis slidėmis, o vietomis pasinaudodami karabinais su virvėmis ir prie kalnų uolų pritvirtintomis grandinėmis, kad prisitrauktų save ir savo sunkius krovinius į vertikalius šlaitus. 

Prie nugaros plačiais diržais pritvirtintas specialus nešiojimo rėmas, pats sveriantis iki 8 kg. Jame būna sudėtas maistas, gėrimai, malkos ir visos kitos nameliui reikalingos medžiagos, tokios kaip kuras, dujų balionai ir patalynė.

Iš viso kroviniai dažnai sveria net daugiau nei 100 kg, o šerpai dirba bet kokiu oru – nuo ​​karštų vasarų iki šaltų ir audringų žiemų, kai temperatūra gali nukristi iki -20 C, o kalnai užšąla bei pasidengia sniegu ir ledu.

Kai lankiausi čia šaltą sausio dieną, rašo Yvonne Gordon, Šveicarijos Namas, kuriame yra Šerpų muziejus, buvo apsuptas sniego. Šalia esančioje „Sherpa Caffe“ kavinėje arbatą gėrė vienas seniausių šerpų – 75 metų Peteris Petras. Jis iki šiol kelis kartus per savaitę neša sunkius krovinius į kalnų trobelę. Ir jis net nėra seniausias nešikas; amžius svyruoja nuo 17 iki 79 metų.

Petras pasakojo, kad šį darbą dirba dėl meilės kalnams, o ne dėl pinigų. „Būti nešiku – ne darbas, tai gyvenimo būdas“, – sakė jis. „Tikram nešikui pinigai yra antroje vietoje. Pirmoje vietoje – buvimas ant kalno.“

 

Kiekvienoje trobelėje yra prižiūrėtojas ir iki aštuonių šerpų, kurie paeiliui dirba ir apsistoja nameliuose. Užduotys įvairios: nuo namelio valymo ir priežiūros iki valgio ruošimo, kuro ir šildymo organizavimo ar sniego valymo nuo trobelės apylinkių. Kartais nešikai papildomai padeda turistams ir parodydami keliavimo taką. Vasaros sezonu kalnuose gali dirbti iki 60 šerpų; žiemą – perpus mažiau. Vieni dirba visą darbo dieną, kiti yra papildomai uždarbiaujantys studentai arba turi kitą verslą.

Pirmą kartą būti šerpu įkvėpimą Petras pajautė būdamas 10 metų, kai pamatė šį darbą dirbančius vyresniuosius brolius Jožo ir Ivaną. 

Jožo buvo vienas iš stipriausių – kažkada į Veľká Studena Dolina slėnyje esančią Zbojničkos trobelę jis nunešė 137 kg sveriančią krosnį. 

Baigęs mokyklą Petras tapo durininku, bet vėliau išvyko atlikti karinę tarnybą, o vėliau studijavo, galiausiai Bratislavos universitete įgijo filosofijos daktaro laipsnį.

Tačiau meilė Tatrams sugrąžino jį į kalnus – rytais dirbo mokytoju, o po pietų – nešiku. Tai buvo tobula pusiausvyra. „Kai baigdavosi pamokos mokykloje, galėjau pamiršti mokymą ir pabūti gamtoje vienas. Pailsėdavau dvasiškai, o mokykloje - fiziškai“, – sakė Petras.

Tęsinys kitame puslapyje

Pasidalinkite su draugais
(10)
(0)
(10)

Komentarai ()