Kaip mažytei Šveicarijai pavyko išlikti neutraliai per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus?

Mažytė kalnuota Šveicarijos valstybė yra „amžinojo neutralumo“ būsenoje, nes to meto didžiosios Europos valstybės ją tokia paskelbė per Vienos kongresą po Napoleono karų pabaigos 1815 m.

Kodėl jie tai padarė?

Vienos kongresas

Prancūzai užkariavo Šveicariją 1798 m. ir įsteigė Helvetikos Respubliką, bandydami Šveicariją paversti strategiškai išdėstyta Prancūzijos satelitine valstybe.

Neilgai trukus Austrijos ir Rusijos pajėgos įsiveržė į šalį kare prieš Prancūziją. Šveicarai, užuot kovoję kartu su prancūzais, iš esmės atsisakė tai daryti. Tai galiausiai paskatino tarpininkavimo aktą, suteikiantį šveicarams didžiąją dalį savo buvusios nepriklausomybės. Po dvylikos metų jie gavo neutralitetą jau minėto Vienos kongreso dėka, kuriame buvo oficialiai pripažintas jų neutralumas kaimynų karuose.

Be pačių šveicarų, kurie jau seniai bandė išvengti Europos konfliktų (nuo XVI a. pradžios po pražūtingų nuostolių Marinjano mūšyje), 1815 m. Šveicarijai buvo suteiktas amžinybės neutralumas, nes to meto Europos galingosios valstybės manė, kad šalis yra idealioje vietoje, kad veiktų kaip „vertinga buferinė zona tarp Prancūzijos ir Austrijos“. Taigi jų neutralumo suteikimas karuose, jei jie ir toliau į juos nesikiša, „prisidėtų prie stabilumo regione“.

Neutralumo išimtys

Nuo to laiko, išskyrus keletą nedidelių išimčių, Šveicarija dėl kokių nors priežasčių tvirtai atsisakė pažeisti savo neutralumą, nors XIX a. viduryje jie patyrė išskirtinai trumpą pilietinį karą (Sonderbundo karas, 1847), kurio metu buvo tik keletas aukų.

Tačiau šis menko masto pilietinis karas kardinaliai pakeitė Šveicarijos vyriausybės politinį kraštovaizdį, įskaitant konstitucijos sukūrimą, pavertusios Šveicariją federacine valstybe.

Bet kokiu atveju, kalbant apie minėtas „nedideles išimtis“, Šveicarija kartais dalyvavo kai kuriose pasaulinėse taikos palaikymo misijose ir iki 1860 m. Šveicarijos kariai kartais dalyvavo įvairiuose susirėmimuose, nepaisant jų neutralumo.

Šiuolaikiškesniais laikais Šveicarijai reikėjo ginti savo sienas tiek nuo Sąjungininkų, tiek nuo Ašies per Antrąjį pasaulinį karą.

Pavyzdžiui, vien 1940 m. pavasarį jie numušė beveik tuziną vokiečių lėktuvų, taip pat numušė kai kuriuos amerikiečių bombonešius. Be to, šveicarai priverstinai nutupdė daugiau nei šimtą Sąjungininkų bombonešių, bandžiusių skristi virš šalies.

Kai Hitleris bandė atremti Šveicarijos priemones, užtikrinančias „Luftwaffe“ dominavimą, pasiųsdamas sabotažo komandą sunaikinti Šveicarijos aerodromų, šveicarai sėkmingai sugavo diversantus, kol jie negalėjo įvykdyti jokių bombardavimų.

Galima pagalvoti, kad šiek tiek kvaila šveicarams rizikuoti karu su abiem pusėmis šaudant ar priverčiant nutūpti užsienio orlaivius, tačiau kelis kartus Sąjungininkų bombonešiai netyčia užpuolė Šveicarijos miestus, juos supainiodami su vokiečių.

Pavyzdžiui, 1944 m. balandžio 1 d. amerikiečių bombonešiai, manydami, kad jie atakuoja Ludwigshafen am Rhein, subombardavo Schaffhauseną – reido metu žuvo 40 Šveicarijos piliečių ir sunaikino daugiau nei penkiasdešimt pastatų. Tai nebuvo pavienis įvykis.

Taigi kaip tiksliai Šveicarija, iš visų pusių apsupta Ašies (arba Pirmojo pasaulinio karo metu Centro pajėgų) ir Sąjungininkų, sugebėjo išlaikyti priešo kariuomenę už Šveicarijos sienų be jokios kovos?

„Agresyvaus neutralumo“ politika

Oficialiai Šveicarija palaiko „agresyvaus neutralumo“ politiką, t. y. nors aktyviai vengia dalyvauti konfliktuose, ką patvirtina jų oro pajėgų veikla Antrojo pasaulinio karo metu, ji energingai gins savo interesus. Kaip energingai?

Siekdama užtikrinti, kad kitos šalys gerbtų neutralią jos poziciją, Šveicarija jau seniai itin gerai pasirengė gintis ir užtikrino, kad kiekviena aplinkinė šalis žinotų ir puikiai žinotų šį faktą.

Kalbant apie specifiką, visų pirma, paplitusi klaidinga nuomonė apie Šveicariją yra ta, kad ji neturi aktyvios ar gerai pasirengusios kariuomenės, nes ji aktyviai nedalyvauja pasauliniuose kariniuose konfliktuose.

Iš tikrųjų Šveicarijos kariuomenė yra aukštos kvalifikacijos ir kompetentinga kovos jėga, o dėl šalies privalomo vyrų šaukimo (šiandien moterys gali savanoriauti bet kurioje kariuomenės vietoje, bet neprivalo tarnauti) Šveicarijos armija yra stebėtinai didelė kaip tik apie 8 milijonus gyventojų turinčiai šaliai.

Tiesą sakant, maždaug du trečdaliai visų vyrų yra laikomi pakankamai psichiškai ir fiziškai pasirengusiais tarnauti Šveicarijos kariuomenėje, o tai reiškia, kad didžioji dalis gyventojų galiausiai yra kariškai apmokyti.

Tie, ​​kurie nėra atleisti nuo tarnybos dėl negalios, privalo sumokėti papildomus mokesčius iki 30 metų, kad kompensuotų neatliktą tarnybą.

Kalbant apie tai, kokia kovinė jėga yra aktyviai palaikoma, Šveicarijos kariuomenę šiandien, po 2016 m. sprendimo ją sumažinti, sudaro tik apie 100 000 karių. Tai yra didelis sumažinimas – 1995 m. Šveicarijos kariuomenėje buvo apie 400 000 karių, o 2003 m. – 200 000.

Be to, Šveicarijoje yra vienas didžiausių ginklų nuosavybės lygių pasaulyje, ir daugelis šveicarų yra labai kompetentingi tvarkyti minėtus šaunamuosius ginklus tiek dėl privalomos karo tarnybos, tiek dėl stiprios pramoginio šaudymo kultūros (sakoma, pusė milijono šveicarų vaikų yra kažkokio ginklų būrelio dalimi).

Vis dėlto, pastaraisiais metais ginklų nuosavybės lygis šiek tiek sumažėjo po daugybės su ginklais susijusių incidentų, pavyzdžiui, kai vyras nušovė savo žmoną savo senu kariniu šautuvu. Po karo tarnybos šauktiniai, parsinešdavo savo šautuvą namo, kur jį laikydavo šalies gynybos atveju.

Po šių įvykių kariškiai tai sutramdė ir įgyvendino naują politiką, nurodančią, kad visi šauktiniai, norintys pasilikti ginklą po tarnybos, privalo jį nusipirkti ir kreiptis dėl leidimo.

Vykdydama šią naują politiką, Šveicarijos kariuomenė taip pat nebeteikia šaudmenų su ginklais, o laiko juos saugiose vietose, į kurias piliečiai turi atvykti nepaprastosios situacijos atveju.

Kalbant apie ekstremalias situacijas, dėka gynybinio plano „National Redoubt“, kurį ji turi paruošusi dar nuo 1880 m., Šveicarija yra pasirengusi beveik bet kokiai pasaulinei katastrofai nuo branduolinio karo iki netikėtos priešo invazijos.

Gynybos planas buvo sustiprintas Antrojo pasaulinio karo metu ir vėliau vykstant Šaltajam karui.

Šveicarija pasinaudojo unikalia gamtos geografija – šalį beveik iš visų pusių juosia kalnai, o visoje šalyje pastatyti nesuskaičiuojama daugybė bunkerių, įtvirtinimų ir sandėlių, į kuriuos galima patekti akimirksniu.

Visų įtvirtinimų mastas yra kruopščiai saugoma paslaptis, tačiau kai kurie iš jų yra aiškiai matomi kaip visapusiškos atgrasymo kampanijos dalis.

Iš pradžių „National Redoubt“ sudarė tuneliai, išgręžti daugelyje Šveicarijos kalnų, svarbiausiose strateginėse pozicijose besitraukiantiems kariams ir piliečiams, kuriuose jie galėtų prisiglausti, tačiau bėgant metams jie vystėsi ir apėmė daugybę išradingų gynybinių struktūrų.

Šveicarijos kalnai kartu su tuneliais ir bunkeriais (kurie yra pilnai aprūpinti ir kuriuose yra viskas, pradedant kepyklomis, ligoninėmis ir baigiant bendrabučiais) slepiasi begalė tankų, lėktuvų ir paslėptų artilerijos pabūklų (kai kurie jų nukreipti tiesiai į pačios Šveicarijos kelius, kad juos sunaikintų invazijos atveju).

Keista, bet Šveicarija neturėdama išėjimo į jūrą, išlaiko aktyvų laivyną, nors jos kalnuose jie nelaiko nė vieno laivo. Svarbiausias Šveicarijos pajėgų karinio jūrų laivyno padalinys yra patruliuoti šalies ežeruose pasienyje ir teikti pagalbą vykdant paieškos ir gelbėjimo operacijas.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (3)